Prieš penkerius metus Beth Dobbin atstovavo Didžiajai Britanijai Tokijo olimpinėse žaidynėse. Šiandien 32-ejų lengvaatletė dėl sunkios ligos lovoje praleidžia daugiau nei 22 valandas per parą ir viešai kalba apie būklę, kardinaliai pakeitusią jos gyvenimą.
B. Dobbin diagnozuotas mialginis encefalomielitas (ME) – lėtinė liga, galinti pasireikšti miego, atminties ir mąstymo sutrikimais, skausmu bei itin stipriu, poilsio nepašalinamu nuovargiu. Savijautą gali staigiai pabloginti net pokalbis, ryški šviesa ar triukšmas. Toks pablogėjimas kartais trunka parą ar dvi, o sunkiais atvejais – mėnesius.
Dabar britė iš lovos pakyla tik pavalgyti ir nueiti į tualetą. Šiemet ji iš namų išėjo vos penkis kartus. B. Dobbin BBC sakė jaučianti, kad liga iš jos atėmė savarankiškumą, sveikatą, galimybę dirbti ir sportuoti, nors šeimą ji vis dar turi.
„Nuo penkių valandų treniruočių per dieną perėjau prie to, kad 22 su puse valandos per parą praleidžiu lovoje“, – savo gyvenimo pokyčius apibūdino buvusi Didžiosios Britanijos sprinterė.
Sveikatos sunkumai prasidėjo 2021–2022 metų žiemą. Tuo metu sportininkė viena po kitos persirgo COVID-19 ir infekcine mononukleoze, tačiau ryškių simptomų nejautė – apie infekcijas sužinojo tik vėliau atlikusi tyrimus.
Iš pradžių ji pastebėjo, kad turi ilgiau miegoti, o bėgimo rezultatai kiek suprastėjo. Vėliau pradėjo skaudėti kaklo ir pažastų limfmazgius, o bendra savijauta nuolat blogėjo. Didžiosios Britanijos lengvosios atletikos medikai atliko tyrimus, bet aiškios priežasties nenustatė. B. Dobbin manė, kad tai užsitęsę mononukleozės padariniai, todėl toliau treniravosi ir varžėsi.
2022-aisiais jos laukė įtemptas sezonas: pasaulio čempionatas, Sandraugos žaidynės ir Europos čempionatas. Tačiau sveikata prastėjo. Pasaulio čempionate ją vargino gerklės skausmai ir neįprastas prabudimas naktimis, o Sandraugos žaidynėse bėgdama ji jautė galvos svaigimą bei stipresnį nei įprastai kūno skausmą.
Europos čempionate įvyko vienas skaudžiausių epizodų jos karjeroje – sportininkė per anksti pajudėjo į startą ir buvo diskvalifikuota. Vėliau tą laikotarpį ji pavadino „pragariškais metais“.
Po Europos čempionato B. Dobbin ilgai ilsėjosi, tačiau jos būklė tik blogėjo: jai buvo sunku stovėti, ji nuolat miegojo ir beveik visą laiką praleido lovoje. Po šešių savaičių sportininkė mėgino grįžti į treniruotes, bet ištvėrė vos tris savaites.
Kadangi simptomai paveikė daugybę organizmo sistemų, ji kreipėsi į įvairius specialistus. Galiausiai gydytojai nustatė ME, nors, pasak sportininkės, jie patys nenorėjo tokios diagnozės, nes veiksmingo gydymo šiai ligai nėra. ME neturi žinomo išgydymo būdo, o pacientams gali pasireikšti daugiau nei 200 simptomų, tarp jų – pykinimas, galvos skausmai ir pažinimo funkcijų sutrikimai.
Liga dar vadinama lėtinio nuovargio sindromu, tačiau toks pavadinimas B. Dobbin netinka. Profesionalią karjerą pradėjusi sportininkė anksčiau derino aštuonių valandų darbo dienas su treniruotėmis, tad nuovargis jai buvo gerai pažįstamas. Vis dėlto dabartinės būklės ji nelaiko paprastu nuovargiu. Ji teigė, kad tarp 20 svarbiausių simptomų nuovargis vargu ar patektų į pirmąjį sąrašą.
B. Dobbin pasakojo besijaučianti taip, lyg visas kūnas išsijunginėtų, o mirtis būtų arti. Nors didžiąją dienos dalį ji praleidžia lovoje, dėl prastos savijautos kartais net negali užmigti, todėl vartoja miegoti padedančius vaistus.
Ilgiau pasėdėjusi ji jaučiasi visiškai išsekusi, todėl dažniausiai lieka lovoje šiek tiek pakelta viršutine kūno dalimi. Tokia padėtis simptomų nepanaikina, tik padaro juos kiek lengviau pakeliamus.
Ši liga paveikė ir B. Dobbin šeimą. Jos tėvai bei sesuo Faye jaučiasi bejėgiai, nes negali suteikti konkrečios pagalbos.
Viešai apie savo patirtį sportininkė nusprendė kalbėti suprasdama, kad ilgas pokalbis gali dar labiau pabloginti jos sveikatą. Anksčiau net apsilankymas pas gydytoją dėl kraujo tyrimo reikšdavo, kad po jo lovoje tekdavo praleisti kelis mėnesius.
B. Dobbin pasakojo girdėjusi iš kitų šia liga sergančių žmonių, kad jais netikima ir jie laikomi tinginiais. Ji pati su tokiu požiūriu nesusidūrė, galbūt todėl, kad yra sportininkė. Jos manymu, žmonėms sunku patikėti, kad du dešimtmečius sportavęs žmogus staiga viską mestų.
Buvusi olimpietė įsitikinusi, kad jos istorija gali padėti atkreipti dėmesį į tūkstančius žmonių, kurių kasdienybę ME smarkiai apribojo, tačiau visuomenė jų patirtimi dažnai netiki. Dėl to ji jaučia pareigą pasinaudoti savo galimybėmis ir skleisti informaciją apie šią ligą.
