66 proc. Latvijos gyventojų pritaria ginkluotam pasipriešinimui, jei šalį užpultų, tačiau realiai ginti valstybę pasirengę 37 proc. žmonių. Tokius duomenis penktadienį parlamente pristatė Saeimos analitinė tarnyba.
Tyrėja Inta Krumina nurodė, kad praėjusį rudenį Latvijoje atliktos apklausos metu 37 proc. respondentų teigė esantys pasirengę ginti šalį užpuolimo atveju. Estijoje taip atsakė 45 proc. apklaustųjų, Lietuvoje – 52 proc., o Suomijoje – 64 proc.
Latvijoje požiūris į ginkluotą pasipriešinimą yra gerokai palankesnis nei asmeninis pasirengimas dalyvauti gynyboje. Į klausimą, ar Latvija turėtų ginklu priešintis agresoriui nepaisant to, kas jis būtų, teigiamai atsakė 66 proc. respondentų. Vis dėlto šis rezultatas nusileidžia kitų šalių rodikliams: Estijoje ginkluotam pasipriešinimui pritartų 73 proc., Lietuvoje – 74 proc., Suomijoje – 87 proc. gyventojų.
Apklausos ne visada parodo, kaip žmonės elgtųsi prasidėjus karui
I. Krumina pabrėžė, kad apklausų rezultatai nebūtinai sutampa su realiais gyventojų veiksmais kilus kariniam konfliktui. Prieš plataus masto Rusijos invaziją į Ukrainą pasirengę ginti savo šalį teigė esantys maždaug 45 proc. apklaustų ukrainiečių, tačiau po invazijos šis rodiklis išaugo apie 31 procentiniu punktu.
Latvijoje pasirengimas ginti valstybę skiriasi ir pagal regionus. Mažiausias jis yra Latgaloje – čia šalį gintų 26,5 proc. gyventojų. Šiame regione taip pat gerokai mažiau žmonių nei kitose Latvijos dalyse palaiko ginkluotą pasipriešinimą užpuolimo atveju.
Ryškūs skirtumai pastebimi ir pagal namuose vartojamą kalbą. Ginklu ginti Latviją pasirengę 36 proc. respondentų, namuose kalbančių latviškai, ir 14 proc. tų, kurie namuose kalba rusiškai.
Nekarinėmis priemonėmis prie šalies gynybos, teikdami paramą ginkluotosioms pajėgoms, pasirengę prisidėti 60 proc. apklaustųjų.
Pasak I. Kruminos, pasirengimą ginti valstybę lemia daugybė aplinkybių. Tarp jų – žmogaus amžius, lytis, gyvenamoji vieta, išsilavinimas, pajamos ir šeiminė padėtis. Įtakos taip pat turi pasitikėjimas valstybės institucijomis bei ginkluotosiomis pajėgomis, NATO saugumo garantijomis, kultūrinė ir tautinė tapatybė bei istorinė atmintis.
Tyrėja atkreipė dėmesį ir į ryšį tarp pasiryžimo ginti šalį bei žinių apie visuotinę valstybės gynybą. Paaiškėjo, kad labiau pasiryžę Latviją ginti gyventojai geriau išmano visuotinės gynybos principus ir žino, kaip elgtis krizinėse situacijose.
I. Kruminos teigimu, viena svarbiausių šio tyrimo ir kitų šalių patirties išvadų yra ta, kad visuomenės pasiryžimas ginti valstybę nesusiformuoja akimirksniu. Jį reikia nuosekliai ir sistemingai ugdyti ilgą laiką, dar iki iškilus grėsmei saugumui.
