Laidotuvės – jautrus atsisveikinimo metas, kuriame svarbų vaidmenį dažnai atlieka giedotojai. Jų darbas reikalauja ne tik muzikinių gebėjimų, bet ir išmanymo, kaip vyksta skirtingos apeigos bei gebėjimo prisitaikyti prie artimųjų pageidavimų. 58-erių Raseiniuose gyvenantis Robertas Kubilinskas laidotuvėse gieda jau ne vienerius metus, tačiau tai nėra pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis.
Portalui tv3.lt vyras papasakojo, kaip pradėjo šią veiklą, kokius pokyčius pastebi laidotuvių tradicijose ir kur dar išlikę senieji papročiai.
Nuo dūdų iki vargonų
Roberto kelias į laidotuvių giedojimą prasidėjo nuo muzikos. Dar praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje jis grojo dūdomis. Tuo metu muzikantai ir giedotojai dažniausiai dirbdavo atskirai.
Vėliau dūdos prarado populiarumą, jas pakeitė kiti instrumentai, o muzikantai pradėjo dirbti poromis. Prie laidotuvių giedojimo Robertas sugrįžo maždaug prieš 15 metų.
Šiandien jis laidotuvėse groja vargonais ir gieda kartu su bičiuliu, kuris taip pat anksčiau muzikavo. Pasak Roberto, į šią veiklą įsitraukti nėra paprasta: neužtenka vien mokėti groti ar dainuoti – būtina išmanyti laidotuvių tradicijas ir apeigų eigą.
Vis dėlto giedojimas vyrui tėra papildomas užsiėmimas. Pagrindinis jo darbas – prekyba turguje, o pajamos iš laidotuvių nėra pastovios, nes užsakymų skaičius priklauso nuo gaunamų skambučių.
Ilgų apeigų ir rožančiaus prašoma vis rečiau
Per savo darbo metus Robertas mato, kad atsisveikinimo papročiai keičiasi. Anksčiau laidotuvėse svarbią vietą užėmė tradicinės giesmės ir rožančius, o dabar artimieji dažniau pageidauja trumpesnių apeigų bei kitokios muzikos.
Kai kurios šeimos renkasi dainas, labiau primenančias romansus, o ne religines giesmes. Robertas sako, kad žmonės jas kartais palaiko naujoviškomis giesmėmis, nors iš tiesų tai yra dainos.
Pasak jo, rožančiaus giedojimo taip pat prašoma rečiau. Ši tradicija dar svarbi kai kuriems vyresnio amžiaus žmonėms, tačiau dalis jaunesnės kartos giedotojų jos jau nebemoka.
Dažniausiai artimieji pageidauja, kad atsisveikinimas neužsitęstų. Giedotojai gali būti kviečiami ne tik į laidotuves, bet ir prie kapo ar į gedulingus pietus, tačiau papildomų pageidavimų paprastai nebūna daug. Robertas teigia, kad žmonės beveik visada prašo giedoti trumpiau, o norinčiųjų ilgesnių apeigų pasitaiko itin retai.
Raseiniuose susipina skirtingi papročiai
Laidotuvių tradicijos, anot Roberto, priklauso ir nuo regiono. Žemaitijoje, ypač Telšių krašte, dar galima sutikti senųjų papročių, kurie kitose vietovėse beveik išnyko. Ten vis dar pasitaiko, kad grojama dūdomis ir giedama ilgiau, o kitur apeigos trumpėja.
Raseiniai, kuriuose gyvena Robertas, yra tarsi tradicijų sandūroje – čia išlikę ir žemaitiškų senųjų papročių. Vienas jų – stacijos, kai einama aplink bažnyčią. Pašnekovas pastebi, kad kitose vietose žmonės jau nebegieda per šią apeigą ir net nebežino, kas tai yra.
Tačiau vyras mano, kad keičiantis žmonių įpročiams ir trumpėjant atsisveikinimo apeigoms šios tradicijos ilgainiui gali išnykti.
Giedojo ir liuteronų bei stačiatikių laidotuvėse
Nors dažniausiai Robertas dalyvauja katalikiškose laidotuvėse, jam teko groti ir per liuteronų bei stačiatikių atsisveikinimo apeigas. Skirtingi tikėjimai turi savitą tvarką, todėl muzikantams kartais tenka prisitaikyti prie neįprastos aplinkos.
Vieną įsimintiniausių atvejų vyras prisimena iš kelionės už Vilniaus. Dar prieš mirtį velionė buvo išreiškusi norą, kad jos laidotuvėse skambėtų dūdos. Todėl Robertas su bičiuliu atvyko groti būtent šiais instrumentais.
Atvykus dvasininkui, iš pradžių nebuvo aišku, kaip vyks apeigos, nes stačiatikių tradicija skyrėsi nuo įprastos. Tačiau dvasininkas paprašė jų pagiedoti ir pagroti: jis atliko savo pareigas, muzikantai – savąsias, ir visi liko patenkinti.
Robertas teigia, kad tokiose situacijose svarbiausia susitarti su apeigas vedančiu dvasininku ir įgyvendinti artimųjų pageidavimus. Nors tradicijos skiriasi, muzika išlieka svarbia atsisveikinimo dalimi.
Sunkiausia – laidotuvėse atsisveikinti su jaunais žmonėmis
Per apeigas Robertas stengiasi susitelkti į darbą ir nepasiduoti emocijoms. Vis dėlto labiausiai įstringa laidotuvės, kai tenka atsisveikinti su jaunais žmonėmis, kurių gyvenimas nutrūko netikėtai.
Vyras prisimena atvejį, kai buvo laidojamas motociklu į medį atsitrenkęs jaunas žmogus. Tokiose situacijose, jo teigimu, išlikti emociškai neįsitraukusiam yra daug sunkiau.
Laidotuvių atmosferą veikia ir artimųjų elgesys. Kai žmonės susikaupia, sėdi ir liūdi, giedojimas skamba visai kitaip. Tačiau kai kurie laidotuvių dalyviai kalbasi, šnabždasi ir nekreipia dėmesio į apeigas – tuomet, pasak Roberto, galima daryti ką nori, bet tai niekam nerūpi.
Uždarbis priklauso nuo skambučių
Nors gali pasirodyti, kad laidotuvių giedojimas yra pelninga veikla, Robertas sako, jog vien iš jos pragyventi būtų sunku. Už vieną giedojimo dieną paprastai mokama daugiau nei 100 eurų, tačiau galutinė suma priklauso nuo kelionės. Pats giedojimas trunka maždaug dvi valandas.
Didžiausia problema – nepastovus užsakymų srautas. Kartais skambučių nebūna kelias savaites, o kitą dieną gali kreiptis net keli žmonės. Pasak Roberto, jei paskambina vieni, neretai netrukus atsiranda dar du ar trys užsakovai, tačiau laikas visiems yra tas pats.
Dėl to laidotuvių giedojimas Robertui lieka papildomu darbu šalia prekybos turguje. Per daugelį metų jis sukaupė patirties ir iš arti matė, kaip keičiasi lietuvių atsisveikinimo tradicijos, tačiau vien iš šios veiklos, jo teigimu, pragyventi neįmanoma.
