Kremlius stiprina teisinį spaudimą Baltijos šalims – į tai, atsižvelgdama į Rusijos agresijos prieš kaimynines valstybes istoriją, turės reaguoti NATO. Nuo 1939 metų Sovietų Sąjungos įsiveržimo į Rytų Lenkiją iki 2022-ųjų invazijos į Ukrainą Maskva ne kartą pasitelkė „rusakalbių apsaugą“ kaip karinę intervenciją pateisinantį argumentą. Taip rašoma Stuarto Dowello straipsnyje, paskelbtame „TVP World“.
Vilniaus universiteto mokslininkas Pavelas Lavrinecas liepos mėnesį žurnalistams teigė, kad Lietuvos rusai veikiausiai mažiausiai norėtų, jog Rusija imtųsi ginti jų interesus. Jo vertinimu, pati Maskva sukūrė dalį didžiausių problemų, su kuriomis susiduria ši bendruomenė.
Šie žodžiai tapo ypač aktualūs po to, kai Vladimiras Putinas apkaltino Baltijos šalis blogu elgesiu su rusakalbiais. Jis pareiškė, kad Rusija parengė „specifinį požiūrį“ į jų apsaugą, pasitelkdama „humanitarines priemones“ ir „tarptautinę teisę“. Kadangi praeityje Maskva būtent rusakalbių teisių gynimu teisino kaimyninių valstybių puolimą ir okupaciją, tokie pareiškimai vertinami itin rimtai.
Nors NATO viešai ruošiasi galimoms Rusijos provokacijoms rytiniame Aljanso flange, V. Putino retorika atskleidžia ir kitą grėsmę. Maskva remiasi jai įprastu teiginiu, kad turi teisę ginti Rusijos piliečius, rusakalbius ir apskritai už šalies ribų gyvenančius „tautiečius“.
Rusija jau renka teisinę medžiagą prieš Estiją, Latviją ir Lietuvą. 1939 metų Sovietų Sąjungos įsiveržimas į Rytų Lenkiją, 2008 metų intervencija Gruzijoje, 2014 metų Krymo aneksija ir 2022 metų plataus masto puolimas prieš Ukrainą rodo, kodėl šiems veiksmams būtina skirti ypatingą dėmesį.
Teisinė byla gali tapti kariniu pretekstu
Liepos mėnesį „Re:Baltica“, Estijos „Delfi“ ir Lietuvos LRT paskelbtas bendras tyrimas atskleidė, kad Maskva kelerius metus ruošė bylą prieš visas tris Baltijos šalis Tarptautiniame Teisingumo Teisme.
Nuo 2022 metų Rusija ne kartą siuntė diplomatines notas, kuriose kaltino Baltijos šalis diskriminuojant rusakalbius. Maskva samdė teisininkus, užsakė tyrimus apie rusų bendruomenes ir ne kartą ragino Baltijos šalių vyriausybes derėtis dėl tariamų tautinių mažumų teisių pažeidimų.
Rusija parengė skundą, paremtą Tarptautine konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos naikinimo, tačiau teisinio proceso kol kas nepradėjo.
Net ir nepriėmus galutinio teismo sprendimo, Maskva galėtų pasiekti politinių tikslų. Tarptautinis procesas suteiktų jos kaltinimams viešą platformą ir leistų ne vienerius metus daryti teisinį bei diplomatinį spaudimą Baltijos šalių vyriausybėms.
Latvijos Konstitucijos apsaugos biuras įspėjo, kad Rusija teisinius argumentus gali panaudoti kaip pretekstą ir pateisinimą agresyvesniems veiksmams arba galimai konfrontacijai su NATO.
Praėjusią savaitę Sankt Peterburge vykusio Tarptautinio jungtinio kultūrų forumo paraštėse V. Putinas žurnalistams sakė, kad Maskva yra parengusi „specifinį požiūrį į šį klausimą“ ir reaguos „humanitarinėje srityje bei pagal tarptautinę teisę“.
Maskva kaupia teisinius argumentus
Rusija jau ne kartą bandė sukurti teisinį pagrindą karinėms intervencijoms, pažeidžiančioms kitų valstybių suverenitetą.
Ši praktika siejama su 1939 metų rugsėjo 17 dieną įvykusiu sovietų įsiveržimu į Rytų Lenkiją. Tuomet Maskva paskelbė, kad Lenkijos valstybė nebeegzistuoja, todėl Raudonoji armija esą turi ginti ukrainiečius ir baltarusius. Įsiveržimas įvyko po nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos susitarimo pasidalyti Lenkiją.
Prieš 2008 metų karą Gruzijoje Rusija Pietų Osetijos ir Abchazijos gyventojams masiškai dalijo savo pasus. Prasidėjus konfliktui Maskva teigė privalanti ginti Rusijos piliečius. Vėliau Europos Sąjungos tyrimas sukritikavo tokią „pasizacijos“ politiką, nes ji pažeidė Gruzijos suverenitetą.
2014 metų kovą aneksuodamas Krymą V. Putinas žadėjo Rusijos gyventojus ir rusakalbius Ukrainos piliečius remti „politinėmis, diplomatinėmis ir teisinėmis priemonėmis“.
Prieš 2022 metų vasarį pradėtą visapusišką invaziją į Ukrainą teisiniai pasirengimai buvo dar išsamesni.
Vasario 21 dieną V. Putinas pripažino Donecko ir Luhansko separatistinius darinius nepriklausomomis valstybėmis. Kitą dieną Rusija ratifikavo savitarpio pagalbos sutartis su šiomis teritorijomis, o Federacijos Taryba suteikė prezidentui teisę naudoti Rusijos pajėgas užsienyje.
Vasario 24 dieną pradėjęs invaziją, V. Putinas rėmėsi šiomis sutartimis, parlamento leidimu ir JT Chartijos 51 straipsniu, reglamentuojančiu savigyną.
Toks teisinis požiūris įtvirtintas ir Rusijos institucijose. 2020 metais V. Putino įgyvendinta konstitucinė reforma įpareigojo Rusiją ginti užsienyje gyvenančius „tautiečius“. Ši sąvoka suformuluota plačiai: ji apima ne tik Rusijos piliečius, etninius rusus ar rusakalbius, bet ir žmones, siejamus su Rusija istoriniais, kultūriniais ar kilmės ryšiais.
Šių metų gegužę V. Putinas pasirašė teisės aktus, leidžiančius užsienyje dislokuoti Rusijos pajėgas, kai siekiama apsaugoti Rusijos piliečius nuo tam tikrų baudžiamojo persekiojimo formų kitose valstybėse.
Baltijos šalys paskelbtos „nacių bendrininkėmis“
Maskvos Tverės rajono teismas 13 Baltijos šalių nacionalistų ir penkias organizacijas paskelbė nacistinės Vokietijos bendrininkais, esą dalyvavusiais karo nusikaltimuose ir nusikaltimuose žmoniškumui Didžiojo Tėvynės karo metais. Apie tai pranešė Maskvos teismų spaudos tarnyba.
Rugsėjį prašymą dėl tokio pripažinimo pateikė Generalinė prokuratūra. Teismas išnagrinėjo archyvinius dokumentus ir kitą medžiagą apie asmenų bei organizacijų veiklą Antrojo pasaulinio karo metais ir prašymą patenkino.
Teismo pranešime nurodyta, kad nacių Vokietijos bendrininkais pripažinti Ainas-Ervinas Mere, Ralfas Gerretsas, Juliusas Jennoka, Viktoras Bernhardas Arajsas, Gebertas Janovičius Cukuras, Gustavas Adolfas Celminis, Rudolfas Karlovičius Bangerskis, Voldemaras Veisas, Juozas Ambrazevičius, Juozas Lukša, Bronius Kvilikas, Algirdas Klimaitis, Antanas Impulevičius, taip pat organizacijos „Omakaitse“, „Aizsargi“, „Pērkonkrusts“, „Lietuvių aktyvistų frontas“ ir „Lietuvių tautininkų sąjunga“.
Pastaraisiais metais, ypač 2024–2026 m., Rusijos Tyrimų komitetas ir Generalinė prokuratūra masiškai inicijuoja baudžiamąsias bylas dėl tariamo „genocido prieš tarybinius piliečius“ Didžiojo Tėvynės karo metu. Taip kuriamas pagrindas reikalauti Baltijos šalių piliečių – istorikų, politikų ir visuomenės veikėjų – paieškos per Interpolą, jų išdavimo bei daryti politinį spaudimą Baltijos valstybėms.
Rusijos propaganda tuo pat metu sistemingai nutyli Sovietų Sąjungos nusikaltimus, įskaitant okupaciją ir Ribentropo–Molotovo pakto sudarymą su nacistine Vokietija.
Tokiais veiksmais Maskva taip pat siekia skleisti abejones dėl istorinių faktų. Rodydama „dokumentus ir teismo sprendimus“, ji tikisi susilpninti Baltijos šalių įvaizdį kitose valstybėse, ypač tose, kurios yra labiau nutolusios nuo regiono istorijos.
Be to, dėl bendradarbiavimo su naciais Antanas Impulevičius dar 1962 metais buvo nuteistas mirties bausme Sovietų Sąjungoje. Todėl jo bylos iškėlimas Rusijoje dabar kelia papildomų klausimų.
Ką iš tiesų Maskva sako ginanti?
Latvijoje ir Estijoje gyvena didelės rusakalbių bendruomenės, daugiausia susiformavusios dėl sovietmečio migracijos. Etniniai rusai sudaro apie 23 proc. Latvijos ir 20,2 proc. Estijos gyventojų. Estijos pasienio mieste Narvoje rusų kalba yra vyraujanti.
Abi valstybės po dešimtmečius trukusio sovietinio dominavimo stiprina savo valstybines kalbas. Estija 2024 metais pradėjo laipsniškai atsisakyti mokymo rusų kalba, o visą perėjimą planuoja užbaigti iki 2030 metų. Latvija sugriežtino kalbos reikalavimus švietimo sistemoje ir kai kuriems Rusijos piliečiams, norintiems išsaugoti teisę gyventi šalyje.
Europos Tarybos ekspertai yra iškėlę klausimų dėl dvikalbio ugdymo ir mažumų kalbų teisių ribojimo. Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas patvirtino Latvijos švietimo reformą. Teismas pripažino, kad po daugiau nei 50 metų trukusios sovietinės okupacijos būtina „apsaugoti ir sutvirtinti latvių kalbą“, o reformos buvo proporcingos ir nediskriminavo rusakalbių mokinių.
Maskva šiuos ginčus paverčia tarptautine kampanija, remdamasi pretenzija atstovauti kitų valstybių teritorijose gyvenantiems rusakalbiams, nepaisant to, ar šios bendruomenės apskritai prašo Rusijos pagalbos.
Ukrainos patirtis atskleidžia Maskvos argumentų problemą
Ukrainos pavyzdys rodo, kodėl kalbą ir politinį lojalumą būtina vertinti atskirai. Kyjivas apribojo rusų kalbos vartojimą švietimo, administravimo, žiniasklaidos ir kitose viešojo gyvenimo srityse, siekdamas sustiprinti ukrainiečių kalbą po šimtmečius trukusio jos marginalizavimo.
Venecijos komisija pripažino Ukrainos teisę skatinti valstybinės kalbos vartojimą, tačiau 2019 metų vertinime nurodė, kad šalies teisės aktai neužtikrina tinkamos pusiausvyros tarp ukrainiečių kalbos stiprinimo ir mažumų kalbų apsaugos.
Pačių Ukrainos gyventojų nuomonė nesutampa su Maskvos teiginiais, esą ji kalba rusakalbių vardu. Šių metų gegužę ir birželį atlikta apklausa parodė, kad 78 proc. respondentų Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje atmetė teiginį apie sisteminį rusakalbių persekiojimą. Tarp žmonių, namuose daugiausia vartojusių rusų kalbą, su šiuo kaltinimu nesutiko 59 proc.
Po Rusijos visapusiškos invazijos perėjimas prie ukrainiečių kalbos paspartėjo. Kyjivo tarptautinio sociologijos instituto duomenimis, ukrainietiškai daugiausia namuose kalbančių gyventojų dalis nuo 52 proc. 2020 metais išaugo iki 63 proc. 2025 metais. Tuo metu daugiausia rusiškai kalbančiųjų dalis sumažėjo nuo 25 proc. iki 13 proc.
Okupuotose teritorijose rusų politika atsiskleidžia dar aiškiau
Rusijos elgesys su ukrainietiškai kalbančiais gyventojais okupuotose teritorijose atskleidžia jos tikrąjį požiūrį į kalbų ir mažumų teises. Liepos mėnesį „Human Rights Watch“ užfiksavo, kad okupacinė valdžia iš mokyklų pašalino ukrainiečių kalbos mokymą ir baudė vaikus, kurie toliau mokėsi ukrainietiškai nuotoliniu būdu.
2024 metais Tarptautinis Teisingumo Teismas nustatė, kad Rusija pažeidė Rasinės diskriminacijos konvenciją dėl elgesio su ukrainiečių kalbos ugdymu okupuotame Kryme. Tai ta pati konvencija, kuria Maskva dabar ketina remtis prieš Baltijos šalis.
Pasak S. Dowello, tai sugrąžina prie P. Lavrineco perspėjimo. Rusakalbės bendruomenės gali atsidurti tarp savo valstybių vyriausybių ir kaimyninės šalies, kuri reikalauja teisės joms atstovauti. Didžiausias pavojus tas, kad iki NATO pastebint Rusijos karių sienos kirtimą Maskva jau gali būti ne vienerius metus kūrusi argumentus, esą turi „pilną teisę ten būti“.
