Daugybė baltarusių kasdien dirba ne tik apmokamą darbą. Jie rūpinasi vaikais, namais, kartais – ir tėvais. Ši atsakomybė dažnai lieka nepastebėta, todėl pačios moterys ima manyti, kad jų pastangos yra savaime suprantamos. Apie nematomą darbą leidinio „Zerkalo“ skiltyje rašo Baltarusijos demokratinių jėgų lyderė Svetlana Cichanouskaja. Ji dešimt metų siekė, kad jos sūnus, gimęs negirdintis, galėtų girdėti ir kalbėti.
Vienu metu – mama ir politikė
Cichanouskaja pasakojo apie Helovino rytą, kai vaikus teko pažadinti anksčiau nei įprastai. Po dviejų valandų jos laukė skrydis, tačiau prieš išvykdama ji norėjo pati išdažyti vaikų veidus, kad mokykloje jie jaustųsi gerai. Ruošdamasi politiniams susitikimams ji tuo pat metu galvojo apie būsimas diskusijas, tezes ir žmones, su kuriais teks kalbėtis.
Vaikams išėjus į mokyklą, ji išvyko į oro uostą, o netrukus jau sėdėjo susitikime su šalies vadovu. Ten reikėjo kalbėti apie pagalbą politiniams kaliniams, žiniasklaidai ir būtinybę atkreipti dėmesį į Baltarusijos krizę. Vis dėlto mintimis ji liko su vaikais, jautė kaltę, kad negali būti kartu jų ypatingą dieną, ir nežinojo, kaip jie jaučiasi po mokykloje sulaukto draugų dėmesio.
Pasak Cichanouskajos, tuo metu ji atliko du nematomus darbus: buvo ir mama, ir politikė.
Dešimt metų sūnaus reabilitacijai
Vyresnysis Cichanouskajos sūnus gimė negirdintis. Operacija atlikta gana vėlai, todėl šeima prarado daug laiko. Kitus dešimt metų moteris skyrė vaikui ir jo reabilitacijai.
Pradžioje ją lydėjo bejėgiškumas ir klausimai, kodėl tai nutiko jų šeimai, ar ji sugebės padėti sūnui ir ar jis kada nors prabils. Tačiau kiekvieną dieną ji dirbo su vaiku ir specialistais, suprasdama, kad tai tapo jos darbu, į kurį reikia atiduoti visas jėgas.
Iki operacijos teko atlikti daugybę tyrimų Minske, Gomelyje ir kitose vietose. Po operacijos prasidėjo ilgas pooperacinis laikotarpis, kurio esmę sudarė ne medicininės procedūros, o reabilitacija. Kas dvejus metus reikėjo lankytis pas gydytojus, kad būtų patvirtinta negalia.
Reabilitacija vyko penkias dienas per savaitę: po dvi valandas su surdopedagogu ir defektologu. Tačiau darbas tuo nesibaigdavo. Grįžusi namo Cichanouskaja su sūnumi toliau mokėsi garsų, žodžių, sakinių ir jų pamėgdžiojimo. Ji šį laikotarpį apibūdino kaip visą darbo etatą.
Šeimai padėjo artimieji, specialistai ir draugai, tačiau pačiai motinai teko įdėti itin daug pastangų. Ji teigė dėl to paaukojusi dalį savo gyvenimo ir sūnaus vaikystės. Dabar jis kalba be sustojimo, o tai Cichanouskają daro labai laimingą.
Iš šalies matyti tik išsilavinęs, iškalbingas vaikas, pasakojantis istorijas iš interneto. Tačiau tik nedaugelis supranta, kiek nematomo darbo prireikė, kad jis galėtų taip kalbėti. Cichanouskaja sakė turinti kuo didžiuotis, nors supranta, kad ne visi šias pastangas pastebi ar įvertina.
Kai sūnaus būklė pagerėjo, moteris tikėjosi pagaliau pradėti gyventi ir realizuoti save. Tačiau 2020 metais prasidėjo kitas panašus nematomo darbo etapas – politinė veikla.
Politikos pasiekimai taip pat neatsiranda savaime
Iš šalies politinis darbas gali atrodyti patraukliai: susitikimai, kelionės, vėliavos, nuotraukos, prezidentai, konferencijos ir vieši pasisakymai. Tačiau net ir mažiausiam rezultatui dažnai reikia surengti šimtus susitikimų ir daugybę kartų kartoti tuos pačius argumentus.
Cichanouskaja kaip pavyzdį pateikė Švedijoje pradėtą dokumentų, kurių galiojimas pasibaigęs, priėmimą. Tai tapo įmanoma po didelio darbo su žurnalistais, ekspertais, politikais ir parlamentarais. Ji pabrėžė, kad tai buvo ne tik jos, bet ir daugelio baltarusių pastangos. Todėl, jos teigimu, skaudu girdėti klausimus, kodėl tokio sprendimo nepriėmė kitos šalys arba kodėl dar dešimt valstybių nepripažįsta pasų, kurių galiojimas pasibaigęs.
Kitas pavyzdys – Tarptautinis humanitarinis fondas, skirtas padėti politiniams kaliniams. Nuo idėjos iki jos įgyvendinimo praėjo treji metai. Tą laiką reikėjo nuolat aiškinti fondo paskirtį, uždavinius ir reikšmę, įtikinėti skirtingus žmones ir kasdien stumti projektą pirmyn. Cichanouskajai tai buvo svarbu, nes ji suprato, kad iš kalėjimų išėję žmonės susidurs su pagalbos poreikiu.
Vis dėlto vietoje pripažinimo ji neretai girdėdavo klausimus, kodėl aukojo ne visos šalys ir kodėl surinkta tiek mažai pinigų. Jos vertinimu, kaip ir sūnaus atveju, politiniame darbe pastangos dažnai nuvertinamos. Tie, kurie nemato proceso, gali manyti, kad rezultatas atsirado savaime arba kad jam pasiekti nereikėjo daug pastangų.
Net aukšto lygio susitikimai ir galimybė kalbėti baltarusių vardu Europos konferencijose visuomenei gali atrodyti įprasti. Tačiau už kiekvieno susitikimo slypi derinimasis, kelionės, dokumentų rengimas ir pozicijų perdavimas. Cichanouskaja pabrėžė, kad visa tai yra didelis darbas.
Nuvertinimas gali tapti savęs nuvertinimu
Pasak politikės, moterys su nematomu darbu susiduria įvairiose srityse. Sėkminga žurnalistė gali būti vertinama kaip puiki profesionalė, nors niekas nemato dešimčių nepublikuotų tekstų, nesėkmių ir laikotarpių, kai ji beveik prarado pasitikėjimą savimi.
Verslininkės rezultatų taip pat dažnai neatsiejama nuo nemiegotų naktų, praleisto maisto, mažiau laiko su šeima, dėmesio artimiesiems stokos ar net skolintų pinigų. Iš šalies visa tai gali atrodyti kaip paprasta sėkmė.
Cichanouskaja teigė pastebėjusi, kad išorinis pastangų nuvertinimas ilgainiui gali virsti pačios moters abejonėmis. Ji ima klausti savęs, gal iš tiesų nepadarė nieko ypatingo, o rezultatas atsirado savaime. Jai pačiai iš pradžių padėjo žmonės, kurie primindavo, kad atliktas darbas yra sunkus ir vertingas. Kadangi ji neturėjo ankstesnės patirties, ne visada galėjo pati įvertinti, ką pavyko pasiekti.
Moterys turi jaustis saugios
Cichanouskajos manymu, valstybė turi suteikti moterims daugiau galimybių profesiškai augti. Kai kuriose šalyse įstatymai numato, kad tėvas privalo pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis, kol mama dirba. Taip vyras pats patiria, ką reiškia rūpintis vaiku.
Ji taip pat ragino stiprinti moterų palaikymo politiką, daugiau dėmesio skirti smurto artimoje aplinkoje prevencijai ir vyrų atsakomybei. Moterys, pasak jos, turi mokytis vertinti save, tačiau tai įmanoma tada, kai jos jaučiasi saugios ir žino, kad iš sudėtingos situacijos turi išeitį bei gali gauti valstybės pagalbą.
Kai moteris neturi kur išeiti, jai sunku pasitikėti savimi. Saugumas, Cichanouskajos teigimu, sudaro sąlygas kurti santykius ne dominavimo ir pavaldumo, o lygybės, pagarbos bei bendrų interesų pagrindu. Nors požiūris visuomenėje keičiasi, tai vyksta lėtai.
Baigdama ji ragino nepamiršti, kad nematomas darbas yra tikras ir reikalauja pastangų. Cichanouskaja siūlė kiekvienam žmogui iki dienos pabaigos susirasti šalia esančią moterį ir pasakyti, kad jos darbas bei tai, kaip sunku jį atlikti, yra matomi. Jei ji tuo nepatikės iš karto, šiuos žodžius, politikės teigimu, verta pakartoti.
