Visų Šventųjų diena ir Vėlinės kasmet primena žmones, kurių nebėra šalia mūsų. Tikima, kad tuo metu riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių tampa plonesnė, todėl vėlėms esą lengviau aplankyti artimuosius.
Astrologė ir būrėja Vaiva Budraitytė apie šio laikotarpio reikšmę pasakojo „YouTube“ paskelbtame įraše „Ilgės Vėlinės“. Ji aptarė senąsias mirusiųjų pagerbimo tradicijas, paaiškino, kodėl prieš palaidojant svarbu atrišti mirusįjį, ir išskyrė vieną veiksmą, kuris, jos teigimu, šiomis dienomis gali atnešti laimės bei sėkmės.
Vėlinės siejamos su riba tarp dviejų pasaulių
V. Budraitytė teigė, kad Ilgės, dar vadinamos Vėlinėmis, žmonėms žinomos jau tūkstančius metų. Jos aiškinimu, ezoterikai, mistikai ir įvairių religijų atstovai mano, kad šiuo laikotarpiu riba tarp skirtingų pasaulių yra ypač plona.
Ji pasakojo, kad ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu protėviai kapų, kokius įprasta lankyti šiandien, esą nelankydavo, nes tokios laidojimo vietos dar nebuvo įprastos.
Astrologė pabrėžė, kad baltų tradicijoje mirtis nebuvo suprantama kaip visiškas žmogaus išnykimas. Ji laikyta perėjimu iš vieno egzistavimo lygmens į kitą. Tikint sielos nemirtingumu ir gyvenimo tęstinumu, kartu su mirusiaisiais būdavo laidojami ginklai, papuošalai ir žirgai, o kūnai – sudeginami.
Pasak V. Budraitytės, apie 1200 metus mirusiųjų deginimas buvo plačiai paplitęs. Ji taip pat minėjo, kad pilkapiuose ir plokštiniuose kapuose žmonės būdavo laidojami bendrame kape, o atskirai supilti dideli pilkapiai sudarė ištisus milžiniškus kalnus.
Kūno deginimą ji siejo su įsitikinimu, kad mintis tampa materija, o materija – energija. Sudeginti palaikai, jos manymu, greičiau susiliedavo su gamta.
V. Budraitytė svarstė, kad ugnis galėjo simbolizuoti ir sielos apsivalymą nuo patirtos kančios ar vadinamųjų energetinių vampyrų. Jos teigimu, buvo siekiama, kad prie sielos niekas nepriliptų, nes ką tik mirusio žmogaus siela esą tebėra panašios būsenos kaip gyvo žmogaus, tik jau be kūno.
Kaip pavyzdį ji pateikė Indijoje išlikusį paprotį: po artimojo mirties našlė devynias dienas nedėvi našlės drabužių, o mirus tėvams vyriausias sūnus gedulo rūbus pradeda vilkėti tik po devynių dienų.
Senovėje kapinės užimdavo ne atskirus žemės plotus
V. Budraitytė aiškino, kad senovės lietuviai laidojimui naudodavo pilkapynus, kuriuose žmonės būdavo laidojami pakartotinai. Pasak jos, tuomet nebuvo įprasta kapinėms skirti didelius, atskirus hektarus žemės, kaip daroma šiandien.
Ji taip pat palygino lietuvių ir indų tradicijas. Lietuvoje mirusieji dažniausiai prisimenami per Vėlines, o Indijoje artimieji už mirusiuosius meldžiasi rytais ir vakarais. Tam namuose įrengiami specialūs altoriai, ant kurių dedamas vanduo, gėlės ir šventųjų ikonos.
Astrologės nuomone, toks kasdienis ryšys su mirusiaisiais yra prasmingesnis nei vienkartinis apsilankymas kapinėse per pūgą, audrą ar plikledį, kai kapo galbūt visus metus nebuvo lankyta.
Senovės lietuviai, kaip pasakojo V. Budraitytė, turėjo ir kitą ritualą – pelenus užkasdavo po kieme augančiu medžiu. Dėl to medžiai buvo laikomi gyvais ir stebuklingais.
Per Vėlines taip pat būdavo vaišinamos vėlės. Ant stalo joms palikdavo atskirą lėkštutę ir maisto. V. Budraitytė svarstė, ar protėviai būdavo kviečiami prie stalo atliekant specialius ritualus, ar ateidavo patys.
Šis paprotys vėliau persikėlė į Kūčių tradiciją – mirusiems artimiesiems paliekama atskira lėkštelė. Astrologė prisiminė, kad vaikystėje jos šeima tokią lėkštutę visada padėdavo mirusiai močiutei. Tikėta, jog vėlės ateina pasivaišinti, pabūti kartu ir atneša sėkmę bei meilę.
