Lietuvoje talentingi sportininkai neretai priversti rinktis tarp didžiojo sporto ir profesinės ateities. Su tokia dilema prieš 20 metų susidūrė ir Europos jaunimo šaudymo čempionato bronzos medalio laimėtoja Vaida Mačianskienė. Šiandien ji – vienintelė Tarptautinio olimpinio komiteto dvikryptės karjeros programos „Athlete365Career+“ sertifikuota lektorė Lietuvoje.
Jos tikslas – padėti sportininkams suprasti, kad jų išskirtiniai gebėjimai praverčia ne tik siekiant pergalių arenose, bet ir kuriant profesinį kelią.
Studijuodama, dirbdama ir sportuodama V. Mačianskienė turėjo stabilių pajamų, tačiau nuolat nerimavo, kas nutiks, jei svarbiausiose sezono varžybose nepasieks rezultatų, nuo kurių priklausė tolesnė parama. Šis psichologinis spaudimas neleido atsipalaiduoti varžybose ir galiausiai paskatino priimti sprendimą pasitraukti iš sporto.
Ji mano, kad jei tuo metu būtų galėjusi dalyvauti dvikryptės karjeros mokymuose, tikėtina, jog šiandien būtų sukaupusi daugiau laimėjimų didžiajame sporte. Apie Tarptautinio olimpinio komiteto programą V. Mačianskienė sužinojo tik 2013 m., jau per vėlai sau. Vis dėlto ji pasirūpino, kad mokymai 2015 m. pasiektų Lietuvą, o vėliau pati tapo jų lektore.
Sportą užgožė baimė dėl ateities
Sportuodama V. Mačianskienė taip pat studijavo, gavo olimpinę ir studijų stipendijas, kurį laiką buvo įdarbinta olimpiniame sporto centre. Tai leido pragyventi, tačiau kartu kėlė nerimą: ji nuolat galvojo, kas nutiks, jeigu nesėkmė varžybose reikš finansinės paramos praradimą.
Sporto universitete ji pasirinko studijas, kurias buvo lengviausia derinti su treniruotėmis. Nors vienu metu mokėsi, dirbo ir sportavo, mintis apie trenerės darbą su sportine veikla jai neatrodė natūraliai suderinama. Galiausiai finansinis nesaugumas pradėjo stipriai veikti psichologinę būseną, o varžybose, pasak jos, viskas imdavo griūti. Būdama 26-erių ji nusprendė baigti sportinę veiklą.
Nuo 16 iki 20 metų V. Mačianskienė penkerius metus dominavo savo amžiaus grupėje Europoje ir į kiekvienas varžybas vykdavo tikėdamasi patekti į 1–8 vietas. Perėjus į suaugusiųjų kategoriją, atsakomybė už savo finansinę ateitį tapo dar didesnė. Nors treneris ragino atsipalaiduoti, ji negalėjo nustoti galvoti, kaip gyvens kitą dieną.
Programa Lietuvą pasiekė 2015-aisiais
2013 m. V. Mačianskienė pirmą kartą išgirdo apie Tarptautinio olimpinio komiteto dvikryptės karjeros programą, kurią tuo metu sportininkams pritaikė pasaulyje žinoma įdarbinimo agentūra.
Mokymuose buvo akcentuojama, kad sportininkai nuo pirmųjų treniruočių ugdo daugybę darbo rinkai svarbių savybių. Iki tol V. Mačianskienė nebuvo girdėjusi, kad jos gebėjimai galėtų praversti, pavyzdžiui, renginių organizavimo ar lobizmo srityse. Anksčiau, jos teigimu, sportininkams dažnai buvo sudaromas įspūdis, kad save jie gali realizuoti tik sporte.
Supratusi, kiek galimybių galėjo turėti, jei apie tokią programą būtų sužinojusi anksčiau, ji susisiekė su jos lektoriais. Jie patvirtino galintys atvykti į Lietuvą, o mokymus finansuotų Tarptautinis olimpinis komitetas. Taip 2015 m. Lietuvoje apsilankė pirmoji Tarptautinio olimpinio komiteto dvikryptės karjeros ambasadorė. Vėliau tokie mokymai šalyje buvo rengiami kasmet.
2018 m. nacionaliniams olimpiniams komitetams paskelbus kvietimą teikti kandidatus į „Athlete365Career+“ lektorius, V. Mačianskienė pradėjo mokymus. Dėl pandemijos juos užbaigė tik 2024 m., kai išlaikė egzaminą ir buvo sertifikuota.
Susitikdama su sportininkais ji nuolat pabrėžia, kad šie yra unikalūs, gali daug daugiau, nei patys įsivaizduoja, ir turi išmokti savimi patikėti.
Nuo asmeninio žemėlapio iki pokalbio su darbdaviu
Programą sudaro dvi pagrindinės kryptys. Viena jų – „Įgalink savo ateitį“ arba „Atvers duris į savo ateitį“, kita skirta gyvenimo aprašymo ir motyvacinio laiško rengimui.
Mokymuose sportininkai neapsiriboja teorija. Jie kuria „Asmeninį žemėlapį“, paremtą japonų ikigai koncepcija ir DISC asmenybės modeliu. Dalyviai sieja keturis klausimus: ką labiausiai mėgsta, kas jiems sekasi, už kokią veiklą darbo rinka pasirengusi mokėti ir kokį teigiamą poveikį visuomenei jie norėtų daryti.
Sportiniai pasiekimai mokomi paversti universaliais darbo rinkoje pritaikomais įgūdžiais. Tam naudojamas SOAR metodas – situacija, kliūtys, veiksmai ir rezultatai. Šis pagrindas praverčia rengiant CV ir pristatant save potencialiems darbdaviams.
V. Mačianskienė mokymus veda sporto gimnazijose Šiauliuose, Panevėžyje ir Vilniuje, turinį pritaikydama prie skirtingų auditorijų. Vilniuje jaunuoliai paskutinę mokymų dieną turi pristatyti, ką, jų manymu, galėtų pasiekti ateityje. Jie rašo eiles, kuria vaizdo įrašus su interviu, o kai kurie pasitelkia „Chat GPT“. Lektorės teigimu, tokios užduotys atskleidžia, kaip greitai sportininkai geba prisitaikyti prie naujų situacijų ir kaip auga jų pasitikėjimas savimi.
Šiauliuose ir Panevėžyje ji stengiasi apsilankyti 2–3 kartus, nes jauniems sportuojantiems žmonėms sudėtinga ilgai išlaikyti dėmesį per dvi pamokas iš eilės.
Dviejų dienų mokymai dažniausiai skiriami aukštesnio meistriškumo sportininkams. Juose daugiau dėmesio skiriama asmeninio prekių ženklo kūrimui, socialiniams tinklams ir komunikacijai. Patys sportininkai kuria savo prekės ženklo šūkius bei vizualizacijas. Baigiant mokymus pabrėžiama, kad prireikus pagalbos jie gali kreiptis į komandą – svarbiausia bendrauti ir klausti.
Pirmieji rezultatai – noras prisidėti prie LTOK veiklos
Po 2024 m. lapkritį vykusių mokymų viena sportininkė iš karto kreipėsi į V. Mačianskienę, nes norėjo Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete atlikti praktiką ir savanoriauti. Ji buvo įtraukta į komandos veiklas tiek, kiek tuo metu buvo įmanoma.
Netrukus atsirado ir kita mokymų dalyvė. Ji savirealizaciją įžvelgė skaitmeninio turinio kūrimo bei Lietuvos tautinio olimpinio komiteto renginių viešinimo srityse.
V. Mačianskienės teigimu, tokie pavyzdžiai rodo, kad sportininkai pradeda labiau pasitikėti savimi. Nors iš šalies jie dažnai atrodo stiprūs ir savimi pasitikintys, iš tiesų daugeliui trūksta drąsos ir išorinio palaikymo. Todėl jiems nuolat reikia priminti, kad jų stiprybės neapsiriboja sporto aikštele.
Ji pastebi, kad vis dar per mažai sportininkų ryžtasi derinti sportą su studijomis, darbu ar kitomis veiklomis. Dvikryptė karjera, jos manymu, gali tapti reikšmingu pranašumu.
Didžiausia kliūtis – nauda matoma ne iš karto
Didžiausiu programos iššūkiu V. Mačianskienė vadina tai, kad pasirengimo kitai karjerai vertė dažnai atsiskleidžia tik po kurio laiko. Kviesdama sportininkus ar organizacijas susipažinti su programa ji neretai išgirsta, kad šiuo metu visas dėmesys skiriamas treniruotėms ir varžyboms. Lektorė pripažįsta, kad toks požiūris suprantamas, tačiau ilgainiui vis daugiau žmonių pastebi pasiruošimo ateičiai naudą.
Dirbdama su sporto gimnazijomis ji sutiko mokytojų, karjeros specialistų ir socialinių darbuotojų, kurie ieško papildomų galimybių mokiniams. Nors jai buvo siūloma mokymus vesti net dviem klasėms vienu metu, ji atsisakė, nes tai būtų per sudėtinga. Ypač kalbant apie 15–16 metų jaunuolius, kuriems ateitis dažnai atrodo dar tolima, lektorei tenka pasitelkti visą patirtį, kad tema taptų suprantama ir aktuali.
Kiekviena auditorija į mokymus reaguoja skirtingai, todėl V. Mačianskienei tenka keisti kalbėjimo toną, vaizdinę medžiagą ir veiklas. Ji negali tiesiog perteikti turimų žinių – būtina klausytojus įtraukti, sudominti ir paskatinti kalbėtis.
Į olimpines žaidynes pateko kitu keliu
Pradėdama paskaitas V. Mačianskienė klausytojams pasako, kad nėra olimpietė, nors dalyvauti olimpinėse žaidynėse buvo jos svajonė. Kaip sportininkė ji į jas nepateko, tačiau gyvenimas suteikė galimybę olimpinėse žaidynėse dalyvauti kitu keliu. Ji yra buvusi net penkeriose olimpinėse žaidynėse.
Ji taip pat paaiškina, kad dabar sportininkams gali padėti susipažinti su įrankiu, galinčiu sumažinti tą nerimą dėl ateities, kurį pati kadaise patyrė.
V. Mačianskienės bakalauro diplomas – šaudymo sporto trenerės. Darbo patirtis ir drąsa priimti naujus iššūkius jai leido išbandyti mokslininkės, universiteto lektorės ir sporto federacijos generalinės sekretorės vaidmenis. Šiandien ji yra sporto vadybininkė, šalies ambasadorė ir diplomatė.
Vieną paskaitą ji vedė kartu su olimpine čempione Vida Venciene. Po ankstesnių susitikimų V. Mačianskienė suprato, kad turės panaudoti visą savo energiją ir patirtį, tačiau net pati nustebo, kai sportininkai buvo tokie aktyvūs ir susidomėję, o atmosfera sužavėjo ir kartu buvusią čempionę.
Sportininkams reikia būti išgirstiems
V. Mačianskienė norėtų, kad į mokymus ateitų daugiau sportinės karjeros nebetęsiančių žmonių, galinčių pasidalyti savo patirtimi. Į paskutinę paskaitą ji stengiasi pasikviesti sportininką, kuris papasakotų, kaip derino treniruotes su studijomis, darbu ar kitomis veiklomis.
Tikri pavyzdžiai, jos manymu, leidžia suprasti, kad sportininkai nėra verčiami eksperimentuoti – jiems pristatomos jau išbandytos gerosios patirtys.
Sportininkams, pasak lektorės, reikia dėmesio, pripažinimo ir galimybės būti išgirstiems. Net auditorijoje esant daugiau nei 20 mokinių ji stengiasi užmegzti ryšį su kiekvienu. Kai kurie lieka stebėtojais, ir tai normalu, tačiau dažnai keli nuoširdūs klausimai ar pasidalijimai tampa svarbiausia susitikimo dalimi.
Pagalbos reikia ir karjerą baigusiems sportininkams. Jie gali jaustis pamiršti ar nereikalingi, o kai į mokymus užsirašo maždaug 50 metų žmogus, V. Mačianskienė jaučia ypatingą atsakomybę.
Jos įsitikinimu, specialių mokymų ir aiškių gairių reikia ir lektoriams bei mentoriams. Viena yra atitikti reikalavimus, kita – gebėti juos pritaikyti praktikoje. Didžiausią naudą jai pačiai suteikė mokymasis kartu su patyrusiais kolegomis: jie atlikdavo užduotis, išbandydavo metodus ir dalydavosi idėjomis. Todėl, jos manymu, mentorius neturėtų veikti vienas – svarbi bendruomenė, kurioje žmonės mokosi vieni iš kitų.
Sportininkai, gaunantys valstybės finansavimą pasirengimui ir dalyvavimui varžybose, V. Mačianskienės manymu, turėtų būti skatinami galvoti ir apie kitą karjeros kryptį. Viešėdama Didžiojoje Britanijoje ji atkreipė dėmesį į sistemą, pagal kurią dalis sportininkui skiriamo finansavimo automatiškai nukreipiama studijų, profesinio kelio ir gyvenimo po sporto planavimo paslaugoms. Kiekvienas sportininkas gali dirbti su individualiu konsultantu.
Tokios sistemos, jos teigimu, vertė atsiskleidžia tada, kai jos kuriamos ne dėl pačios sistemos ar projektų įgyvendinimo, o dėl realios naudos sportininkui.
