Paraatletas Ramūnas Rojus gimė su neišsivysčiusiu dešiniuoju šlaunikauliu, todėl nuo vaikystės vaikšto su kojos protezu. Tačiau negalia jo gyvenime niekada netapo priežastimi atsisakyti judėjimo. Dar mažas jis su tėvu lankydavosi krepšinio salėje, mokykloje pats norėdavo dalyvauti kūno kultūros pamokose, nors nuo jų buvo atleistas, taip pat žaidė futbolą, krepšinį ir stalo tenisą.
Ramūnas pasakoja augdamas retai svarstęs, ko negalėtų padaryti dėl negalios. Tokį požiūrį formavo ir šalia buvę žmonės. Šiandien F57 klasėje besivaržantis rutulio stūmikas savo kelią į sportą sieja su laiku sutiktais svarbiais žmonėmis: teta supažindino su paralimpiniu sportu, treneriai padėjo išbandyti skirtingas šakas, Jonas Spudis paskatino rinktis lengvąją atletiką, o Danas Sodaitis padėjo rasti trenerį Šarūną Banevičių.
Šeimoje svarbiausia buvo ne saugoti nuo visko, o leisti dalyvauti
Ramūnas augo kaime, kur kasdienybėje netrūko fizinio darbo. Jo tėvas mėgėjiškai žaidė krepšinį ir sūnų kartu vesdavosi į sporto salę. Nors tuomet Ramūnas dar nesitreniravo, stebėdamas suaugusiuosius, žaisdamas ir judėdamas jis natūraliai pamėgo aktyvų laisvalaikį.
Sportininkas sako besidžiaugiantis, kad tėvai jį augino kaip įprastą vaiką: skirdavo darbų ir ūkyje. Jo manymu, ši patirtis užgrūdino ir padėjo pasiruošti vėlesniems išbandymams.
Mokykloje toks požiūris taip pat nesikeitė. Nors gydytojas buvo atleidęs Ramūną nuo kūno kultūros pamokų, jis pats norėjo jose dalyvauti. Mokytojas tam neprieštaravo, todėl berniukas žaidė futbolą, krepšinį, stalo tenisą ir dalyvavo varžybose. Kai paauglystėje futbolo aikštėje tapo sunkiau suspėti su bendraamžiais, jis komandoje imdavosi kitų vaidmenų, pavyzdžiui, stodavo į vartus.
Net sulūžęs protezas nesustabdydavo Ramūno ilgam. Jį sutvarkius, bendraklasiai laukdavo sugrįžtančio draugo. Ramūno mama Daiva pasakoja, kad protezus šeimai tekdavo taisyti patiems arba dėl remonto važiuoti į Kauną, tačiau dažniau buvo galvojama, kaip sūnui padėti dalyvauti veiklose, o ne kaip jį nuo jų apsaugoti.
Tėvų pasitikėjimas padėjo tapti savarankiškam
Ryškus šeimos pasitikėjimo pavyzdys buvo Ramūno mokymasis muzikos mokykloje. Dar lankydamas kaimo mokyklą jis nusprendė važinėti į Plungę ir mokytis groti saksofonu. Tėvams kilo abejonių, nes reikėjo važiuoti autobusu, eiti pėsčiomis ir prisitaikyti prie žiemos sąlygų, tačiau sūnaus ryžtas juos įtikino.
Ramūnas po pamokų autobusu vykdavo į Plungę, o iš ten per miestą eidavo iki muzikos mokyklos. Jo teigimu, ši patirtis leido išmokti naujų dalykų ir sustiprino valią. Daiva šiandien šį sprendimą vertina kaip vieną geriausių, nes muzikos mokykla, jos manymu, prisidėjo prie sūnaus užsispyrimo ir savarankiškumo.
Ramūnas muzikos mokyklą lankė šešerius metus. Vėliau, jam perėjus į gimnaziją, mama derindavo jo pamokas, paimdavo sūnų, nuveždavo į užsiėmimus ir po darbo laukdavo, kol jie baigsis. Kai paauglystėje draugai pradėjo važinėti dviračiais, šeima pastebėjo, kad Ramūnui sunku su jais suspėti. Todėl, kai jam buvo trylika, nupirko motorolerį, kad jis galėtų kartu keliauti ir palaikyti ryšį su draugais.
Protezas kėlė skausmą, bet ne privertė atsisakyti sporto
Aktyvus gyvenimas neapsiėjo be fizinių sunkumų. Ilgą laiką didžiausia problema buvo pats kojos protezas. Ypač studijų metais naudoti protezai buvo grubesni, todėl intensyviai judant stipriai trindavo koją ir kirkšnį.
Ramūnas prisimena, kad protezas kartais nutrindavo koją iki kraujo, o skausmas būdavo tarsi pjovimas. Jis žaizdas tepdavo kremais, po protezu dėdavo kempines ir ieškodavo įvairių būdų sumažinti trynimą, kad galėtų toliau judėti.
Vis dėlto šie sunkumai nesukėlė noro mesti sportą. Kai skausmas būdavo itin stiprus, tekdavo praleisti treniruotę, tačiau tokia pauzė trukdavo neilgai. Dabar sąlygos geresnės: šiuolaikiniai protezai pritaikomi tiksliau, naudojami įvairūs paminkštinimai, todėl stiprių nutrynimų ir žaizdų beveik nebeliko.
Nuo tetos patarimo iki profesionalių treniruočių
Į profesionalų sportą Ramūnas pasuko studijų metais. Iki tol jis daug treniravosi savarankiškai ir domėjosi fiziniu pasirengimu. Apie žmonių su negalia sportą daugiau sužinojo iš tetos, kuri pati dirbo trenere. Ji paskatino ieškoti galimybių sportuoti rimčiau ir padėjo suprasti, kur kreiptis.
Vėliau paralimpietis Jonas Spudis pasiūlė išbandyti lengvąją atletiką. Pirmasis bandymas parodė, kad net specialiai šiai rungčiai nesitreniravęs Ramūnas gali siekti aukšto lygio rezultatų. Sportininkas teigia Jonui esąs dėkingas, nes būtent šis kvietimas atvėrė kelią į naujas patirtis ir leido suprasti, ką reiškia profesionalus sportas.
Dar vienas svarbus žmogus buvo paraatletas Danas Sodaitis. Jis padėjo susisiekti su rutulio stūmimo treneriu Šarūnu Banevičiumi. Ramūnas suprato, kad norint pasiekti aukštesnių rezultatų vien savarankiškų žinių nebepakanka. Reikėjo trenerio, kuris pastebėtų klaidas, sudėliotų treniruočių planą ir padėtų kryptingai ruoštis varžyboms.
Trenerio užduotis buvo ne tik skatinti, bet ir laiku sustabdyti
Pradėjęs rimčiau treniruotis Ramūnas norėjo kuo greičiau įrodyti, ką sugeba. Jis rinkdavosi didesnius svorius, siekdavo atlikti daugiau pakartojimų ir treniruotis kuo sunkiau. Pirmuosius pusantrų metų treneriui Š. Banevičiui dažnai tekdavo sportininką pristabdyti ir aiškinti, kad pažangą lemia ne kasdienis maksimalus krūvis, o nuoseklus planas.
Ramūnas sako, kad pradžioje norėjo parodyti galintis viską, o treneriui reikėjo suprasti jo galimybes. Tuo pat metu pačiam sportininkui teko išmokti pasitikėti treneriu ir laikytis jo sudaryto plano. Dabar jis supranta, kad papildomas krūvis ne visada reikalingas ir svarbu daryti tai, kas numatyta.
Ši patirtis pakeitė Ramūno suvokimą apie palaikymą. Šalia esantis žmogus nebūtinai turi tik girti ar skatinti stengtis dar labiau. Kartais svarbiausia pagalba yra laiku pasakyti, kad konkrečiai dienai jau gana.
Artimųjų parama – ir tikėjimas, ir erdvė veikti pačiam
Kalbėdamas apie pasiekimus Ramūnas pabrėžia, kad kitų žmonių pagalba nepakeičia paties sportininko darbo. Profesionalų sportą jis derina su kasdieniais įsipareigojimais, o rezultatus lemia treniruotės, disciplina ir kryptingumas. Vis dėlto jam svarbu žinoti, kad aplink yra žmonių, kurie mato jo galimybes ir tiki pasirinktu keliu.
Sportininkas sako, kad reikalingas užnugaris, tačiau didelę darbo dalį turi atlikti pats. Jis džiaugiasi gerais žmonėmis, matančiais jo potencialą ir skiriančiais savo laiką. Ramūnas taip pat teigiamai vertina tai, kad visuomenėje daugėja iniciatyvų, tokių kaip „Camelia“ ir Lietuvos paralimpinio komiteto projektas, didinančių sportininkų su negalia matomumą.
Daiva sako, kad suaugusiam sūnui tėvų sprendimų už jį nebereikia. Dabar jų užduotis – netrukdyti jo tikslams, džiaugtis pasiekimais, pasakyti, kad juo didžiuojasi, ir išsaugoti namus kaip vietą, į kurią jis visada gali sugrįžti.
