Iki Vėlinių likus mažiau nei savaitei, Vilniaus Karveliškių kapinėse surengta ypatinga akcija – gyventojai tvarkė kapus žmonių, kurių niekas nelanko ir kuriuos už valstybės lėšas palaidojo savivaldybė. Kapinių vadinamajame Našlaičių kalnelyje tokių kapaviečių kasmet daugėja.
Po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą čia palaidota ir iš karo niokojamos šalies pasitraukusių ukrainiečių. Našlaičių kalnelyje taip pat atsidūrė Rusijos piliečių, dėl Vladimiro Putino režimo persekiojimo išvykusių į Lietuvą ir čia mirusių, palaikai.
Akcijos metu Karveliškių kapinėse darbavosi grupė vilniečių. Grėblius į rankas paėmė ir Renata, tvarkiusi kapavietę, kurioje palaidoti keli žmonės.
Į kapines atvedė skaudūs asmeniniai išgyvenimai
Prieš Vėlines nepalaikomų kapų tvarkymas Renatai tapo kasmetiniu rūpesčiu, susijusiu su jos pačios šeimos tragedija.
Vilnietė pasakojo, kad prieš trejus metus palaidojo sūnų. Jo kapas yra šalia kitų, todėl moteris mano, kad reikia pasirūpinti ir mirusiojo kaimynais. Ji teigė, jog tam nebūtina būti giminėmis – pakanka žinoti, kad šalia ilsisi žmogus, kuriuo niekas nepasirūpina. Renata taip pat minėjo savo senyvo amžiaus mamą, kuri nuolat aplanko greta esančius kapus.
Pirmą kartą tokioje akcijoje dalyvavusią Liuciją taip pat paskatino sunki patirtis.
Moteris sakė, kad prieš dvejus metus palaidojo dukrytę ir jaučia, jog ji tarsi veikia šioje vietoje. Liucija paaiškino pradėjusi už dukrą labai melstis.
Besimelsdama vilnietė ėmė rūpintis ne tik mirusiais, bet ir gyvais benamiais. Našlaičių kalnelyje laidojami likimo nuskriausti, vieniši, neatpažinti, artimiesiems nereikalingi arba jų neturintys žmonės. Ši vieta gyvuoja jau ne vieną dešimtmetį.
Idėją tokius mirusiuosius laidoti pagarbiai inicijavo Joanitų vienuolyno atstovas Vygandas Čeponis.
Pasak jo, anksčiau šiais žmonėmis niekas nesirūpino: duobė būdavo iškasama ekskavatoriumi, o palaikai tiesiog užkasami. Iš pradžių vienoje vietoje buvo palaidota apie 150 žmonių, o dabar vienu metu čia palaidojama nuo 70 iki 80.
Našlaičių kalnelyje daugėja užsieniečių kapų
Karveliškėse laidojami ne vien Lietuvos piliečiai. Valstybė čia palaidoja ir užsieniečius – vidutiniškai po vieną žmogų per ketvirtį. Pastaruoju metu daugėja iš Ukrainos atvykusių žmonių kapų.
„Laidojimo paslaugų centro“ direktoriaus pavaduotojas Stasys Guja teigė, kad kartais Lietuvoje gyvena mirusiojo giminaičiai, tačiau jie neturi pinigų laidotuvėms. Tokiais atvejais prašoma žmogų palaidoti Našlaičių kalnelyje, o artimieji vėliau jo kapą lanko. Būna ir taip, kad iš Ukrainos atvykęs asmuo Lietuvoje neturi giminių.
Čia palaidota ir Rusijos piliečių. Į Vladimiro Putino režimo valdomą šalį jie negali grįžti, todėl po mirties taip pat palaidojami už valstybės lėšas.
Etnologė Gražina Kadžytė priminė, kad lietuviai nuo seno uždegdavo žvakę ir ant nepažįstamo žmogaus kapo. Dar iki šios tradicijos atsiradimo žmonės rūpinosi ne tik savo artimųjų kapais, bet ir visiškai nepažįstamais mirusiaisiais.
Ji taip pat pasakojo apie senolių paprotį, kurio šiandien dažnas nebesilaiko: įžengus į kapines prie pagrindinių vartų persižegnoti ir sukalbėti „Amžiną atilsį“. Etnologės teigimu, tai prilygsta pasisveikinimui įėjus į namus – juk kapinės yra visų mirusiųjų namai. Todėl, jos manymu, derėtų prisiminti ne vien savo artimuosius, bet ir kitus ten palaidotus žmones.
Po kelių dienų Našlaičių kalnelyje užsidegs dar daugiau žvakučių. Jas ant niekam nereikalingų žmonių kapų uždegs mokiniai, taip pagerbdami anapilin išėjusius žmones.
