Karas Ukrainoje išryškino, kokią svarbą šiuolaikiniame mūšio lauke turi dronai. Rytų fronte vykstantys procesai paskatino Europos šalis aktyviau domėtis bepiločių technologijomis ir pradėti jų gamybą. Tarp šių valstybių yra ir Lietuva – čia veikianti įmonė, kurios pajamos per metus išaugo iki 15,5 milijono eurų, savo produkciją tiekia tiek Ukrainai, tiek Vakarų Europos šalims.
Naujienų portalas tv3.lt su „RSI Europe“ vadovu Tomu Milašausku kalbėjosi per Amerikos verslo rūmų organizuotą Užsienio investuotojų forumą.
Didžioji dalis produkcijos iškeliauja į Vakarų Europą
Pasak T. Milašausko, 2024–2025 metais įmonės pajamos padidėjo nuo 7,5 iki 15,5 milijono eurų, o darbuotojų skaičius išaugo maždaug dvigubai.
Konkrečių pirkėjų įmonė neviešina, nes tai susiję su viešųjų pirkimų informacija. Vis dėlto vadovas teigė, kad daugiausia produkcijos parduodama Vakarų Europos valstybėms – į jas eksportuojama 99,5 proc. gaminių. Europos šalys įrangą įsigyja savo reikmėms ir Ukrainai: dalis užsakymų keliauja tiesiai į Ukrainą, kita dalis – per Europos valstybes.
Ukrainos ir Vakarų Europos poreikiai skiriasi. Vakarų šalys dažniausiai ieško daugkartinio naudojimo sistemų, nes daugiausia treniruojasi, o Ukrainai mūšio lauke svarbesnė pigesnė vienkartinė įranga, kurios naudojimo ciklas yra trumpas.
Ukrainos kariuomenė taip pat dažnai perka atskirus sistemų komponentus, nes turi pajėgumų juos integruoti. Vakarų Europa labiau vertina visą sprendimą iš vieno tiekėjo – kartu su mokymais, mokymosi ir patikros programomis, fiziniais komponentais bei programine įranga.
Kalbas apie greitai pasenstančius dronus vadina neveiklumo pateisinimu
T. Milašausko teigimu, Ukraina ne visą reikalingą įrangą gali pasigaminti pati, be to, ne visada gali užtikrinti stabilų tiekimą. Net ir dideli gamybos pajėgumai negarantuoja nenutrūkstamo aprūpinimo – gamyklą sunaikinus bombai, kitą dieną jos gamybos galimybės gali tapti lygios nuliui.
Jo vertinimu, nė viena valstybė nepajėgi pati pagaminti visų reikalingų technologijų, todėl net Jungtinės Valstijos remiasi įvairių šalių partnerių pajėgumais. Ukrainai kasdien reikia dešimčių tūkstančių skirtingų tipų dronų, o tokio masto gamyba karo niokojamoje šalyje yra neįmanoma.
Kalbas, kad Lietuvoje įsigyti dronai po metų ar dvejų gali pasenti, įmonės vadovas pavadino tauškalais, kuriais esą pateisinamas neveiklumas. Jo teigimu, Lietuva daugiausia kalba apie bepiločių įsigijimą, o vėliau ieško argumentų, kodėl jų pirkti nereikia.
Vadovas tvirtino, kad Lietuvos kariuomenėje dronų trūkumas yra didžiulis, o daliniai nėra tinkamai aprūpinti. Turimi atakos dronai vis dar priklauso 2024 metų pirkimui, kuris buvo atliktas buvusio krašto apsaugos ministro Lauryno Kasčiūno kadencijos metu.
Nuo to laiko, pasak pašnekovo, kariuomenėje buvo padaryta pažanga integruojant dronus, kuriant jų naudojimo taktiką ir rengiant personalą, tačiau rimtesnio atakos bepiločių pajėgumo Lietuva nesukūrė. Žvalgybinių dronų srityje atlikta keli pirkimai, bet jų mastas, T. Milašausko vertinimu, yra mikroskopinis.
Prie lėto aprūpinimo, jo nuomone, prisideda kompetentingų ir darbuotojų trūkumas, politinės valios stoka bei vengimas prisiimti atsakomybę. Jis taip pat neatmetė nedraugiškų valstybių intervencijos.
T. Milašauskas sakė, kad didžiausias interesas stabdyti Lietuvos kariuomenės modernizaciją yra Maskvoje. Tam, jo manymu, naudojami naratyvai apie tariamą įrangos nereikalingumą ar greitą pasenimą, taip pat vilkinami pirkimų procesai skundais dėl įvairių procedūrų aspektų. Vadovas tai sieja su hibridiniu karu, kurio vienas iš tikslų – sustabdyti Rytų flango valstybių kariuomenių modernizaciją.
Priklausomybė nuo kiniškų komponentų gali nutraukti visą sistemą
Pašnekovas teigė, kad Lietuvos kariuomenė susidomėjimą įmonės produkcija rodo, tačiau sprendimus dėl modernizacijos turi priimti Krašto apsaugos ministerija, Vyriausybė ir premjeras. Jo vertinimu, kariuomenė žino, ko jai reikia, ir yra pateikusi reikalingą informaciją.
Kalbėdamas apie kiniškas detales, T. Milašauskas pabrėžė, kad priklausomybė nuo Kinijos kelia tiesioginę riziką. Galimo konflikto metu įrangos, kurios tiekimas priklauso nuo Kinijos, Lietuva gali nebegauti. Pasak jo, kariuomenė ir NATO supranta, kad karinio konflikto atveju Kinija nebūtų Lietuvos pusėje.
Kovinei sistemai veikti reikia surinkti ir tinkamose vietose pristatyti 400–500 komponentų, taip pat apmokyti žmones jais naudotis. Jei šioje grandinėje atsiranda bent viena spraga, visas pajėgumas tampa bevertis. Todėl net vieno nedidelio drono komponento priklausomybė nuo Kinijos gali sutrikdyti visą sistemą.
„Savaeigiai“ dronai mūšio lauke kol kas neegzistuoja
T. Milašauskas teigė, kad šiuo metu visi dronai veikia su žmogaus įsitraukimu. Mūšio lauke visiškai savarankiškų bepiločių, kurie patys nustatytų objektus ir skraidytų be operatoriaus, esą nėra – tai kol kas mokslinė fantastika. Esminių pokyčių šioje srityje jis nesitikėtų ir per artimiausią dešimtmetį.
Lietuvai, jo vertinimu, reikės operatorių, logistikos, mokymo pajėgumų ir gebėjimo greitai integruoti didelius naujų technologijų kiekius. Taip pat būtina sukaupti rezervus, kad kariuomenė bent mėnesį galėtų kovoti su turima įranga.
Šiuo metu padėtis, pasak pašnekovo, yra itin prasta: jei kovos prasidėtų ryte, žvalgybiniai dronai baigtųsi maždaug iki pietų, o atakos dronai – vakare. Kitą dieną nebeliktų nei antros operatorių pamainos, nei reikalingos įrangos.
Dirbtinis intelektas jau naudojamas įvairiuose procesuose – nuo galutinio dronų panaudojimo ir sprendimų siūlymo iki informacijos analizės bei taikinių parinkimo. Technologiškai bepiločiai gali identifikuoti taikinius ir siūlyti judėjimo sprendimus, tačiau jų integracija bei pritaikymas kariuomenėje tebėra minimalūs.
Kad tokios technologijos taptų realiu karių pajėgumu, būtina užbaigti visą integracijos, adaptacijos, mokymo ir logistikos ciklą. Šiuo metu šie procesai, T. Milašausko teigimu, yra eksperimentiniame etape: jie suteikia žinių, tačiau dar nesukuria realaus karinio pajėgumo.
