Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekia ne tik panaikinti Ukrainos valstybingumą, bet ir susilpninti visą Europą, teigia Vokietijos istorikas, Tiubingeno universiteto Rytų Europos istorijos profesorius bei Rytų Europos istorijos ir regiono studijų instituto direktorius Klausas Gestwa. Jo vertinimu, net V. Putinui pasitraukus Rusijos imperialistinės ambicijos savaime neišnyktų.
Profesorius pabrėžia, kad Rusijos agresija prieš Ukrainą išryškino ir ilgalaikes Vakarų politikos klaidas. Ypač daug kritikos jis skiria Berlyno santykiams su Maskva, kai ekonominiai interesai ir viltis bendradarbiauti nustelbė Baltijos valstybių bei Lenkijos perspėjimus apie Rusijos keliamą pavojų.
Pasak K. Gestwa, šiandien tenka pripažinti, kad Baltijos šalys ir Lenkija Rusijos grėsmę įvertino tiksliau nei didelė dalis Vokietijos politinio elito.
Istorikas taip pat abejoja JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos pasirinktu požiūriu į derybas dėl karo Ukrainoje. Jo teigimu, Vašingtone trūksta Rytų Europos specialistų, o derybose svarbų vaidmenį atliekantys nekilnojamojo turto verslo atstovai nebūtinai išmano istorines ir geopolitines konflikto aplinkybes.
K. Gestwa įspėja, kad Ukrainai nepalanki taika gali būti ne ilgalaikio stabilumo pradžia, o pasiruošimas naujai Rusijos agresijai. Karo pasekmės, jo teigimu, apima ne tik sugriautus miestus: Ukraina dešimtmečius susidurs su ekologine žala, psichologinėmis traumomis ir prarastomis jaunosios kartos galimybėmis.
Istorija V. Putinui tapo valdžios pateisinimo įrankiu
V. Putinas Rusijos istoriją naudoja selektyviai – iš jos renkasi tuos epizodus, kurie padeda pagrįsti stiprios valstybės, centralizuotos valdžios ir Rusijos, kaip didžiosios galios, vaizdinį. Jo politikoje ypač svarbi „valdžios vertikalė“: įsitikinimas, kad šalis gali būti stipri tik tada, kai valdžia sutelkta vienose rankose, o visuomenė paklūsta centrui.
Režimo pasakojime reikšmingą vietą užima ir imperinės didybės idėja. V. Putinas nuolat atsigręžia į laikotarpius, kai Rusija buvo didelė ir turėjo didelę įtaką pasaulyje, tačiau nutyli arba menkina istorinius faktus, kurie tokiam pasakojimui prieštarauja.
Vienu svarbiausių dabartinio režimo legitimumo šaltinių tapo pergalė prieš nacistinę Vokietiją Antrajame pasauliniame kare. Ji pateikiama kaip Rusijos valstybės ir visuomenės didybės įrodymas, kartu nutylint Sovietų Sąjungos nusikaltimus, represijas ir totalitarinį režimo pobūdį.
Simbolinę reikšmę turėjo ir 2000 metais priimtas sprendimas sugrąžinti sovietinio himno melodiją. Tai rodė siekį atkurti tam tikrą ryšį su Sovietų Sąjungos praeitimi. Vis dėlto dabartinės Rusijos negalima tiesiog vadinti atkurta Sovietų Sąjunga – V. Putinas pasitelkia jam naudingus sovietinės ir ankstesnės imperinės istorijos elementus, kad pateisintų savo valdžią bei politinius tikslus.
K. Gestwa pabrėžia, kad Rusijos imperializmas atsirado ne kartu su V. Putinu. Jo šaknys siekia carinės Rusijos laikus, vėliau ši tradicija buvo tęsiama Sovietų Sąjungoje ir neišnyko po jos žlugimo. Todėl būtų naivu tikėtis, kad pasitraukus dabartiniam Kremliaus vadovui Rusija automatiškai taps demokratine ir taikia valstybe.
Tam reikėtų esminių politinės sistemos ir visuomenės požiūrio pokyčių. Rusijoje tebėra stiprus įsitikinimas, kad šalis turi teisę į ypatingą vaidmenį regione, o kaimyninės valstybės privalo atsižvelgti į Maskvos interesus.
Artimiausiu metu profesorius nemato daug pagrindo tikėtis masinio sukilimo ar sėkmingo perversmo V. Putino aplinkoje. Režime svarbią vietą užima saugumo struktūrų atstovai, kurių politiniai ir ekonominiai interesai glaudžiai susiję su dabartine sistema. Todėl viltis, kad vien V. Putino pasitraukimas išspręs visas problemas, būtų pavojinga iliuzija.
Karas sustiprino Ukrainos politinę tautą
Ukrainos tapatybė, pasak istoriko, nėra grindžiama vien etnine kilme ar kalba. Tai pilietinė tapatybė, paremta priklausymu Ukrainos valstybei ir teise savarankiškai spręsti savo ateitį.
K. Gestwa primena, kad karas prasidėjo ne 2022 metais, o 2014-aisiais, kai Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo agresiją Donbase. Rusijos vaidmuo organizuojant ginkluotą separatizmą buvo esminis, o tokie veikėjai kaip Igoris Girkinas prisidėjo prie konflikto eskalavimo. Todėl šio karo negalima aiškinti kaip savaime kilusio Ukrainos vidaus konflikto.
Po 2022 metų plataus masto invazijos Ukrainos politinė tapatybė dar labiau sustiprėjo. Skirtingai istoriją, kalbą ar santykius su Rusija vertinę žmonės susivienijo gindami savo valstybę. V. Putinas tikėjosi susiskaldžiusios Ukrainos, tačiau jo agresija padėjo susiformuoti dar stipresnei politinei tautai.
Donbaso klausimas, profesoriaus vertinimu, neapsiriboja teritorijos kontrole. Svarbu atsižvelgti į milijonus žmonių, kurių gyvenimus pakeitė Rusijos agresija, kurie buvo priversti palikti savo namus, o jų bendruomenės buvo sunaikintos.
Regionas turi ir didelę karinę reikšmę. Per ilgus karo metus Ukraina Donbase įrengė svarbias gynybines pozicijas, tapusias kliūtimi tolesniam Rusijos kariuomenės veržimuisi. Todėl teritorinės nuolaidos galėtų tiesiogiai paveikti Ukrainos gebėjimą gintis ateityje. Be to, Rusijos tikslai neapsiriboja Donbasu – Maskva siekia daug platesnės Ukrainos kontrolės.
Rusijos visuomenės atsakomybė už karą
Pagrindinė politinė ir teisinė atsakomybė už sprendimą pradėti karą tenka V. Putinui ir Rusijos vadovybei. Tačiau, K. Gestwa teigimu, būtų klaidinga visą Rusijos visuomenę laikyti tik nekalta režimo auka.
Rusijos visuomenė nėra vienalytė. Istoriko vertinimu, maždaug trečdalis gyventojų yra itin patriotiškai nusiteikę ir aktyviai palaiko režimo politiką bei karą. Kita didelė dalis yra politiškai pasyvi: vengia domėtis politika, kalbėti apie karą ir prisiimti atsakomybę. Tai nebūtinai reiškia, kad šie žmonės nežino, kas vyksta – dalis jų sąmoningai nuo situacijos atsiriboja.
Karui nepritariančių rusų taip pat yra: vieni protestavo, kiti išvyko iš šalies, dar kiti bando padėti Ukrainai. Tačiau dėl represijų viešai reikšti tokią poziciją Rusijoje pavojinga. Ilgainiui Rusijos visuomenei vis tiek teks atsakyti, kokią atsakomybę ji prisiima už savo valstybės veiksmus.
K. Gestwa primena vokiečių filosofo Karlo Jasperso 1946 metais išleistą veikalą „Kaltės klausimas“ („Die Schuldfrage“), kuriame nagrinėtos skirtingos atsakomybės už nacistinės Vokietijos nusikaltimus formos. Panašios diskusijos, jo manymu, prireiks ir Rusijai. Be kritiško santykio su savo praeitimi bei dabartimi bus sunku sukurti kitokią politinę ateitį.
Rusijos opozicijoje yra žmonių, rizikuojančių laisve ir net gyvybe, tačiau profesoriui nerimą kelia įsitikinimas, kad pakaks pašalinti V. Putiną ir šalis taps demokratinė. Opozicija taip pat turės kritiškai įvertinti imperinį Rusijos palikimą ir pripažinti kaimyninių valstybių teisę savarankiškai spręsti savo ateitį. Priešingu atveju net pasikeitus valdžiai išliktų Rusijos dominavimo kaimynystėje rizika.
Ekologiniai karo padariniai tęsis dešimtmečius
Karo žala dažniausiai vertinama skaičiuojant žuvusiuosius, sužeistuosius, sugriautus pastatus ar sunaikintą techniką. Tačiau ne mažiau svarbios yra ekologinės pasekmės, kurios Ukrainoje gali būti juntamos dešimtmečius.
Dirvožemis, vanduo ir oras teršiami sprogmenų, sunaikintos karinės technikos bei bombarduojamų pramonės objektų išskiriamomis pavojingomis medžiagomis. Ypač skaudus pavyzdys – 2023 metų birželį sunaikinta Kachovkos užtvanka. Tai paveikė Dnipro upės ekosistemą, vandens išteklius, žemės ūkį ir vietos bendruomenes, taip pat vandens tiekimo sistemą, svarbią Krymui.
Karo metu nukentėjo ir kiti vandens telkiniai, tarp jų – Oskilo vandens saugykla. Sistemingi smūgiai Ukrainos energetikos infrastruktūrai sukelia ne tik elektros tiekimo sutrikimus, bet ir papildomą ekologinę bei humanitarinę žalą.
Net pasibaigus karui šios problemos neišnyks. Ukrainai reikės didžiulių išteklių ne tik miestams ir infrastruktūrai atstatyti, bet ir ekosistemoms, dirvožemiui bei vandens ištekliams atkurti.
Karo padariniai palietė ir milijonų žmonių gyvenimus: jie buvo priversti palikti namus, šeimos išsiskyrė, vaikai neteko įprastos aplinkos, o dalis jaunuolių prarado galimybę įprastai mokytis ar studijuoti. Žmonės metų metus gyvena baimėje, patiria bombardavimus, netenka artimųjų arba bėga iš savo miestų.
Dar 2023 metais Pasaulio sveikatos organizacija vertino, kad beveik dešimt milijonų Ukrainos gyventojų gali susidurti su psichikos sveikatos sutrikimais. Psichologinės traumos gali paveikti ne tik karą išgyvenusius žmones, bet ir jų šeimas bei ateities kartas. Ypač pažeidžiami jauni žmonės, prarandantys metus, kurie įprastomis sąlygomis būtų skirti mokslams, karjerai ar šeimos kūrimui.
Kartu Ukrainos visuomenė rodo didelį atsparumą. Savanoriai, pilietinės organizacijos ir vietos bendruomenės nuo pat karo pradžios atlieka svarbų vaidmenį. Pokariu jų aktyvumas bus reikalingas sprendžiant ne tik atstatymo, bet ir korupcijos, institucijų veikimo bei visuomenės reintegracijos klausimus.
JAV administracijai trūksta Rytų Europos žinių
K. Gestwa kritikuoja D. Trumpo administracijos pastangas užbaigti Rusijos karą prieš Ukrainą, nes joje, istoriko teigimu, trūksta žmonių, gerai išmanančių Rytų Europą, Rusijos istoriją ir regiono saugumo problemas.
Derybose būtina suprasti ne tik dabartinę karinę situaciją, bet ir ilgalaikius Rusijos politinius tikslus. Todėl profesorius abejoja, ar tinkamiausi tarpininkai yra žmonės, kurių patirtis daugiausia susijusi su nekilnojamojo turto verslu. Jis turi omenyje Steve’ą Witkoffą ir Jaredą Kushnerį, pabrėždamas, kad diplomatija nėra nekilnojamojo turto sandoris.
V. Putino siekiai, pasak istoriko, platesni nei Ukrainos kontrolė. Jis nori pakeisti Europos saugumo tvarką ir remiasi idėja, kad didžiosios valstybės gali spręsti mažesnių šalių likimą. Toks požiūris primena savotišką naująją Jaltą, kurioje Jungtinės Valstijos, Rusija ir Kinija dalytųsi įtakos sferomis.
Tokia sistema būtų pavojinga Europai, ypač mažesnėms valstybėms. Ukraina nėra objektas, dėl kurio ateities galėtų susitarti kitos šalys – tai nepriklausoma valstybė, turinti teisę pati spręsti savo likimą.
Europa, K. Gestwa manymu, turi tapti savarankiškesnė saugumo srityje ir nepriklausyti nuo kiekvieno sprendimo Vašingtone ar JAV vidaus politikos pokyčių. Tai nereiškia, kad transatlantinis ryšys tapo nesvarbus, tačiau Europa turi būti pajėgi prisiimti didesnę atsakomybę už savo gynybą.
Tam būtina stiprinti karinius pajėgumus, gynybos pramonę ir politinę vienybę. Ypač svarbus rytinis NATO flangas. Vokietijos brigados dislokavimas Lietuvoje yra reikšmingas žingsnis, rodantis didesnį Berlyno dėmesį Baltijos regiono saugumui ir siunčiantis Rusijai signalą, kad Europos valstybės pasirengusios ginti viena kitą.
Berlynas per ilgai neklausė Baltijos šalių ir Lenkijos
Vokietijos politika Rusijos atžvilgiu ilgą laiką buvo siejama su „Rytų politikos“ („Ostpolitik“) tradicija, kurią simbolizavo Willy Brandtas. Po Antrojo pasaulinio karo ši politika turėjo svarbų moralinį pagrindą – Vokietijai reikėjo pripažinti atsakomybę už nacistinius nusikaltimus ir siekti susitaikymo su Rytų Europos valstybėmis.
Vienu ryškiausių simbolių tapo tuometinio Vokietijos kanclerio W. Brandto atsiklaupimas prie paminklo Varšuvos geto didvyriams 1970 metų gruodį.
Tačiau vėliau Berlyno požiūris į Rusiją vis labiau rėmėsi prielaida, kad prekyba, energetiniai ryšiai ir ekonominė priklausomybė paskatins Maskvą elgtis atsakingiau. Šiame vertinime nebuvo pakankamai atsižvelgta į pačios Rusijos politinius tikslus.
Baltijos šalys ir Lenkija daugelį metų įspėjo, kad energetiką Rusija gali naudoti kaip politinio spaudimo priemonę. Vokietijoje šie perspėjimai neretai buvo laikomi pernelyg emocingais ar susijusiais su istorinėmis baimėmis.
Vienas aiškiausių pavyzdžių buvo „Nord Stream“ dujotiekiai. Dar 2006 metais tuometis Lenkijos gynybos ministras Radoslawas Sikorskis šį projektą palygino su 1939 metų Molotovo–Ribbentropo paktu ir perspėjo apie geopolitines Vokietijos bei Rusijos susitarimų pasekmes.
Vis dėlto Vokietijoje vyravo ekonominiai argumentai, o verslo interesai ir energetikos sektoriaus įtaka buvo stiprūs. K. Gestwa teigia, kad bent po 2014 metų Krymo aneksijos turėjo būti akivaizdu, jog ankstesnė politika neveikia. Rusija jau buvo pademonstravusi pasirengimą karine jėga keisti Europos valstybių sienas, tačiau Vokietija dar ilgai laikėsi ankstesnių prielaidų.
Istorikas pripažįsta, kad atsakomybę už šias klaidas turi įvertinti ir akademinė bendruomenė. Rytų Europos tyrėjai ne visada pakankamai aiškiai perspėjo visuomenę bei politikus apie Rusijos politikos grėsmes. Mokslininkai, jo manymu, turi ne tik rengti knygas ir straipsnius, bet ir dalyvauti viešose diskusijose, kai jų tyrimų sritis tiesiogiai susijusi su karu, demokratija ir Europos saugumu.
Karo baigtis nulems ir istorikų vertinimą
K. Gestwa pabrėžia, kad galutinis Rusijos karo prieš Ukrainą vertinimas priklausys nuo to, kaip konfliktas baigsis. Vienas scenarijus – Ukraina išlieka nepriklausoma ir demokratiška, geba apsiginti bei toliau integruojasi į Europą.
Tokiu atveju ateities istorikai galėtų išskirti Ukrainos visuomenės atsparumą ir jos gebėjimą pasipriešinti daug didesnės valstybės agresijai. Ukraina taptų svarbia Europos saugumo dalimi bei reikšminga politine ir ekonomine partnere – savotišku Europos skydu nuo Rusijos imperializmo.
Tačiau galimas ir pavojingesnis variantas. Jei susitarimas leistų V. Putinui įgyvendinti bent dalį savo tikslų, tai nebūtinai reikštų tikrą taiką. Tokia sutartis galėtų tapti tik laikina pertrauka prieš naują karą.
V. Putino siekiai neapsiriboja Donbasu ar kitomis šiuo metu okupuotomis teritorijomis. Jis siekia politiškai kontroliuoti Ukrainą ir paversti ją nuo Maskvos priklausoma valstybe. Rusijai svarbi ir Juodosios jūros pakrantė, įskaitant Odesą.
Maskva taip pat siekia destabilizuoti Europą, silpninti jos vienybę ir skatinti politinius nesutarimus. K. Gestwa mano, kad Rusija naudojasi Europos vidaus konfliktais, įskaitant diskusijas dėl „Alternatyvos Vokietijai“ (AfD) bei Sahros Wagenknecht įkurtos partijos BSW pozicijų Rusijos ir Ukrainos klausimais.
Rusijos informacinės operacijos ir bandymai veikti Europos viešąją nuomonę esą yra platesnės strategijos dalis. Susiskaldžiusi Europa, nesugebanti susitarti dėl bendros politikos, Maskvai būtų naudinga.
Todėl ateities istorikų išvados priklausys nuo šiandien priimamų sprendimų. Jei Ukraina išsaugos nepriklausomybę ir demokratinę ateitį, karas galėtų būti vertinamas kaip sėkmingo pasipriešinimo imperialistinei agresijai istorija. Tačiau leidus V. Putinui pasiekti savo tikslus, pasekmės būtų katastrofiškos ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai.
