Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose pirmą kartą Lietuvoje ir Baltijos šalyse inkstas persodintas pasitelkus imlifidazę – fermentą, laikinai suskaidantį transplantacijai trukdančius antikūnus. 59 metų vilnietė Jelena, devynerius metus gyvenusi su hemodialize, tapo pirmąja paciente šalyje, kuriai pritaikytas toks gydymas.
Dėl itin didelio imuninės sistemos įjautrinimo tinkamo donoro jai ilgą laiką nepavyko rasti, nors moteris į transplantaciją buvo kviečiama ne kartą. Viltis pamažu blėso, tačiau vienas netikėtas skambutis ir Jelenos sprendimas nedvejoti pakeitė jos bei vyro Leonido gyvenimą.
„Kitą mėnesį žmonai sukaks šešiasdešimt. Sulaukėme tokios dovanos savo jubiliejui. Geriausios dovanos, kokios tik galėjome tikėtis“, – pasakoja vyras.
Kada žmogui reikalinga inksto transplantacija?
Santaros klinikų Nefrologijos centro gydytoja nefrologė Eglė Ašakienė aiškina, kad transplantacijos prireikia išsivysčius galutinės stadijos lėtiniam inkstų nepakankamumui. Tokiu atveju inkstai būna praradę maždaug 85–90 proc. funkcijos ir nebegali savarankiškai išvalyti kraujo bei užtikrinti gyvybiškai svarbių organizmo funkcijų.
Inksto persodinimas yra viena iš pakaitinės inkstų terapijos galimybių, alternatyva ilgalaikei hemodializei arba peritoninei dializei. Jo tikslas – pagerinti paciento gyvenimo kokybę. Idealiausia, kai operacija atliekama dar nepradėjus dializės – tai vadinama išankstine transplantacija.
Jelenos atvejį apsunkino visiškas imunologinis įjautrinimas
Prieš dešimtmetį Jelenai diagnozuota sisteminė raudonoji vilkligė. Nors jai skirtas intensyvus gydymas imunosupresantais ir taikytos pakaitinės plazmaferezės, inkstų pažeidimas progresavo. Po metų pradėta hemodializė.
Ligai pasiekus remisiją, Jelena buvo įtraukta į inksto transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Tačiau kiekvieną kartą donorystės galimybę atmesdavo teigiamos kryžminės reakcijos.
Gydytoja E. Ašakienė nurodo, kad pacientė buvo patyrusi tris nėštumus ir kelis kraujo perpylimus. Dėl to jos imunologinis įjautrinimas siekė 100 procentų. Per visus laukimo metus, nepaisant taikytų medicininių procedūrų, tinkamo donoro parinkti nepavyko.
Kodėl antikūnai gali užkirsti kelią transplantacijai?
Prieš persodinant inkstą atliekami išsamūs imunologiniai tyrimai. Jie padeda įvertinti donoro ir recipiento suderinamumą bei sumažinti organo atmetimo riziką. Kiekvieno žmogaus ląstelių paviršiuje yra žmogaus leukocitų antigenų, arba ŽLA, kuriuos imuninė sistema naudoja savoms ir svetimoms ląstelėms atskirti.
Recipientų kraujyje taip pat ieškoma antikūnų prieš svetimus ŽLA antigenus. Jie gali susidaryti po nėštumų, kraujo perpylimų ar ankstesnių transplantacijų. Kadangi antikūnų kiekis ir sudėtis laikui bėgant keičiasi, laukiančiųjų transplantacijos kraujo serumas tiriamas maždaug kas tris mėnesius.
Atsiradus donorui atliekamas kryžminės reakcijos tyrimas. Santaros klinikų Laboratorinės medicinos centro medicinos biologė dr. Laimutė Jurgauskienė paaiškina, kad taip nustatoma, ar recipiento kraujyje esantys antikūnai neatpažins konkretaus donoro ląstelių kaip svetimų. Jei reakcija teigiama, jie gali pažeisti persodintą inkstą ir sukelti jo atmetimą, todėl toks organas recipientui paprastai netinka.
Imlifidazė suteikė galimybę, kurios anksčiau nebuvo
Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovas prof. Marius Miglinas teigia, kad Jelenos atveju įprastos galimybės jau buvo išbandytos. Imuniteto jautrumą mažinti bandyta įvairiais būdais, tačiau kryžminės reakcijos su visais donorais išlikdavo teigiamos.
Imlifidazė veikia kaip molekulinės žirklės: per kelias valandas suskaido kraujyje esančius IgG antikūnus, taip pat ir tuos, kurie nukreipti prieš donoro audinius. Kryžminė reakcija tampa neigiama, todėl atsiranda trumpas imunologinis laikotarpis, per kurį galima atlikti transplantaciją.
Kadangi Lietuvoje toks gydymas taikytas pirmą kartą, Santaros klinikos jam ruošėsi iš anksto. Centro specialistai lankėsi pirmaujančiuose Europos transplantacijos centruose, kur mokėsi atrinkti pacientus, tiksliai suderinti vaisto skyrimo, tyrimų ir operacijos laiką bei stebėti pacientus po transplantacijos. Kartu su imunologais ir chirurgais buvo parengtas visas veiksmų planas.
Vaistas skiriamas tik griežtai atrinktiems pacientams, kurių kraujyje yra antikūnų beveik prieš visus galimus donorus ir kurie kitais būdais tinkamo inksto praktiškai negalėtų sulaukti. Tačiau vien imlifidazės nepakanka: po kelių dienų ar savaičių antikūnai gali sugrįžti. Todėl po operacijos reguliariai atliekami jų tyrimai, prireikus atliekama persodinto inksto biopsija ir gali būti skiriami biologiniai vaistai.
Prof. M. Miglino teigimu, Jelenos istorija parodė, kad net pacientai, metų metus girdėję, jog transplantacija neįmanoma, Lietuvoje gali turėti realią galimybę gyventi be dializės.
Devyni metai, kai kasdienybę diktavo dializė
Tiksli Jelenos inkstų funkcijos nepakankamumo priežastis nebuvo nustatyta. Gydytojai neatmetė galimo ryšio su sistemine raudonąja vilklige, tačiau didžiausiu išbandymu tapo sudėtinga imunologinė situacija, smarkiai apribojusi tinkamo donoro paiešką.
Leonidas prisimena, kad medikams paaiškinus situaciją sutuoktiniai sužinojo, jog Lietuvoje yra vos keli panašūs pacientai. Jie suprato, kad transplantacija bus itin sudėtinga.
Jelena buvo įtraukta į laukiančiųjų sąrašą, tačiau metai bėgo, o jos gyvenimą ir toliau planavo hemodializės grafikas. Devyneri dializės metai reiškė ne tik sunkias dienas ir nemigą, bet ir kraujospūdžio šuolius, kojų skausmus bei kitus negalavimus. Dializei reikalingą fistulę teko operuoti ne kartą, o rankoje atsiradusius gumbus moteris norėdavo slėpti net vasarą.
Procedūros ribojo abiejų sutuoktinių galimybes keliauti. Kas antrą dieną reikėdavo vykti į dializę, todėl bet kokiai išvykai tekdavo iš anksto ieškoti kito dializės centro ir derinti procedūras.
Skambutis dėl transplantacijos keldavo ne tik viltį
Jelena į transplantaciją buvo kviečiama ir anksčiau. Du kartus sutuoktiniai vyko į Kauną, tačiau atlikus tyrimus paaiškėdavo, kad dėl imunologinio nesuderinamumo operacija negalima.
Po tokių patirčių nauji skambučiai kėlė ne vien džiaugsmą, bet ir nerimą. Sutuoktiniai net prašydavo pirmiausia patikrinti, ar kelionė tikrai prasminga, nes po ilgo laukimo ir daugybės tyrimų tekdavo grįžti namo. Leonidas sako, kad po tiek metų šeima jau beveik buvo praradusi viltį.
Vis dėlto vieną dieną telefonas suskambo dar kartą. Šįkart Jelena nusprendė važiuoti nedelsdama ir pasakė: „Jeigu ne dabar, tai jau niekada.“
Transplantacija pavyko – donoro inkstas pradėjo funkcionuoti. Pirmieji rezultatai, pasak Leonido, nuteikia optimistiškai.
Šešiasdešimtmečio proga – dovana, kurios nesitikėjo
Už galimybę pradėti naują gyvenimo etapą sutuoktiniai dėkoja visai transplantacijos komandai: gydytojams, slaugytojams, laboratorijos specialistams ir kitiems Jeleną prižiūrėjusiems žmonėms. Ypatingą dėkingumą jie išreiškė donorui bei jo artimiesiems.
Prieš transplantaciją Leonidas žmonos jubiliejaus proga buvo suplanavęs kelionę į Kanarų salas. Jis net surado dializės centrą ir pradėjo derinti procedūras, tačiau sulaukus kvietimo operacijai kelionės teko atsisakyti.
Dabar pora vėl gali planuoti išvykas, kurioms anksčiau trukdė dializės grafikas. „Kažkur tikrai važiuosime“, – sako Leonidas. Paklaustas, kodėl visus sunkumus ištikimai išgyveno kartu su žmona, jis atsako: „Aš labai myliu savo žmoną.“
Santaros klinikų Chirurgijos klinikinės grupės vadovas dr. Albertas Čekauskas pabrėžia, kad tokios transplantacijos yra ne tik chirurginis iššūkis. Jų sėkmę lemia nefrologų, imunologų ir chirurgų bendradarbiavimas, kruopštus pasirengimas ir ilgametė komandinė patirtis.
Pasak jo, ši patirtis leidžia imtis vis sudėtingesnių operacijų ir suteikti transplantacijos galimybę pacientams, kuriems dėl imunologinio nesuderinamumo ji anksčiau buvo sunkiai pasiekiama.
Inkstų transplantacijos Santaros klinikose
2024–2025 metais Santaros klinikose atliktos 128 inkstų transplantacijos: 2024 metais – 62, iš jų 3 iš gyvo donoro, o 2025 metais – 66, iš jų 2 iš gyvo donoro.
Operacijos iš gyvo arba mirusio donoro atliekamos ir tais atvejais, kai donoro bei recipiento kraujo grupės nesutampa. Gyvo donoro inkstai paimami laparoskopiniu būdu arba naudojant atliekamos inksto eksplantacijos robotinę sistemą.
To paties donoro organai taip pat buvo panaudoti kombinuotoms dviejų organų – kepenų ir inksto bei širdies ir inksto – transplantacijoms.
Galutinį inkstų nepakankamumą gali lemti progresuojančios lėtinės ligos:
- Cukrinis diabetas – diabetinė nefropatija ilgainiui negrįžtamai pažeidžia inkstų kraujagysles.
- Arterinė hipertenzija – nekontroliuojamas aukštas kraujospūdis žaloja inkstų arterijas ir glomerulus.
- Glomerulonefritas – įvairios kilmės inkstų kamuolėlių uždegimai.
- Policistinė inkstų liga – paveldimas sutrikimas, kai cistos palaipsniui išstumia sveiką inkstų audinį.
- Sisteminės ligos ir vaskulitai – pavyzdžiui, sisteminė raudonoji vilkligė ar kraujagyslių uždegimai, pažeidžiantys organų sistemas.
- Įgimtos šlapimo takų anomalijos.
