Eurolygos veidas netrukus gali pasikeisti: kitą sezoną turnyre vietoje 20 komandų turėtų rungtyniauti 24 klubai, suskirstyti į dvi konferencijas po 12 ekipų.
Pagal svarstomą modelį kiekviena komanda su savo konferencijos varžovais žaistų po du kartus – iš viso 22 rungtynes. Su 12 kitos konferencijos klubų būtų susitinkama po kartą, todėl per sezoną susidarytų 34 mačai. Tiek rungtynių komandos žaidė ir 2024–2025 m. sezone, kai turnyre dalyvavo 18 klubų.
Keturiomis rungtynėmis mažesnis tvarkaraštis leistų sumažinti dvigubų savaičių skaičių. Šį sezoną jų yra net 10, todėl žaidėjams dažnai tenka rungtyniauti po tris kartus per savaitę. Treneriai pabrėžia, kad dėl nuolatinių kelionių ir mačų lieka pernelyg mažai laiko treniruotėms. Dėl didelio krūvio dauguma komandų sudėtyse turi bent po 15 krepšininkų, kad galėtų paskirstyti minutes tarp Eurolygos, vietinių čempionatų ir turėtų atsarginių variantų traumų atveju.
Vis dėlto naujasis formatas turėtų ir aiškų trūkumą. Kauno, Atėnų ar Madrido sirgaliai per sezoną savo mieste nepamatytų visų Eurolygos komandų. Su šešiomis kitos konferencijos ekipomis būtų žaidžiama namuose, o su likusiomis šešiomis – išvykoje. Nors gerbėjai įpratę per sezoną išvysti visus varžovus, realiai iš 24 klubų jų arenoje apsilankytų 18.
Didžiausias klausimas – kaip komandas paskirstyti taip, kad konferencijos būtų panašaus pajėgumo, o svarbiausi susitikimai nedingtų iš tvarkaraščio. Pirėjo „Olympiacos“ ir Atėnų „Panathinaikos“ derbis yra vienas reikšmingiausių Eurolygoje. Jei šie klubai patektų į skirtingas konferencijas, per sezoną jie susitiktų tik kartą, todėl logiška abi ekipas laikyti vienoje grupėje. Toks pats principas taikytinas ir Madrido „Real“ bei Barselonos „Barcelona“ „El Clasico“ dvikovai.
Vertinant derbius, pirmiausia tektų atsižvelgti į Belgrado, „El Clasico“, Atėnų, Stambulo, Italijos, Izraelio ir Prancūzijos komandų akistatas. Iš viso į šį sąrašą patenka 14 ekipų. Tačiau jas paskirstyti reikėtų taip, kad viena konferencija netaptų akivaizdžiai stipresnė už kitą. Pavyzdžiui, vienoje grupėje atsidūrę „El Clasico“ ir Graikijos derbis, o kitoje – Italijos bei Prancūzijos komandų akistatos galėtų sukurti ryškų pajėgumo skirtumą.
Geografinis principas taip pat nėra be trūkumų. Rytų konferencijai galėtų priklausyti Graikijos, Turkijos, Izraelio, Serbijos ir Dubajaus klubai bei Kauno „Žalgiris“. Vakaruose liktų Ispanijos, Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos ekipos. Vertinant šio sezono sudėtį, Rytų pusė atrodytų stipresnė, nes joje žaidžia trys pagrindinės pretendentės į finalo ketvertą – OLY, PAO ir „Fenerbahče“.
Toks skirstymas tikriausiai sukeltų diskusijų dėl sportinio balanso, tačiau padėtų išsaugoti derbius ir aukšto susidomėjimo sulaukiančias vietines akistatas. Ispanijoje rungtynės tarp šalies klubų paprastai pritraukia gerokai daugiau dėmesio nei tos pačios ekipos mačai su užsienio varžovais.
Eurolyga galėtų remtis argumentu, kad komandų pajėgumas laikui bėgant keičiasi. Klubų galimybes stipriai lemia savininkai ir biudžetai: PAO kelis sezonus gali būti turnyro apačioje, o vėliau su 50 mln. eurų biudžetu staiga tapti favoritu. Kita vertus, Vakaruose mažiau klubų, galinčių greitai padidinti finansavimą. Vilerbano ASVEL tai mėgino padaryti praėjusią vasarą, tačiau rezultatas nebuvo sėkmingas. Vakarų pusėje būtų ir Monako „AS Monaco“, kurios šiuo metu Eurolygos žemėlapyje nebeliko, bei Milano „Armani Olimpia“. Pastarosios rėmimą kol kas garantuoja Giorgio Armani testamente numatytas finansavimas, tačiau neaišku, koks bus klubo biudžetas šiam šaltiniui pasibaigus.
Rytų konferenciją gali sustiprinti Salonikų PAOK. Klubas jau padidino biudžetą ir ketina jį dar labiau auginti prieš Eurolygos sezoną. Graikijos žiniasklaida skelbia, kad kitąmet jis gali siekti 35 mln. eurų. Prie Rytų komandų taip pat būtų priskirtas Jeruzalės „Hapoel“, kuris realiai pretenduoja žaisti Eurolygoje ir taip pat aktyviai stiprina sudėtį.
PAOK ir Jeruzalės „Hapoel“ laikomi beveik užsitikrinusiais vietą turnyre, todėl lieka dar dvi pozicijos. Į jas pretenduoja vienas iš Romos klubų, Londono „Lions“ ir Neapolio „Napoli“. Dėl Didžiosios Britanijos rinkos „Lions“ laikoma šio trejeto favorite, o kitą vietą veikiausiai užimtų Italijos klubas – tikėtina, viena iš Romos ekipų, kuri priklausytų Vakarų konferencijai. Net tarp galimų naujokų Rytų komandos teoriškai atrodo gerokai solidesnės.
Neaiškumų išlieka dėl Stambulo „Bešiktaš“. Šis klubas galėtų išsaugoti vietą Eurolygoje, jei Europos taurę laimėtų ekipa, į turnyrą ateinanti kaip franšizė, pavyzdžiui, PAOK.
Dar reikės nuspręsti, su kuriomis kitos konferencijos komandomis klubai žais namuose, o su kuriomis – išvykoje. Svarbu išvengti situacijos, kai, pavyzdžiui, Madrido „Real“ dėl pasikartojančio tvarkaraščio Kaune nesilankytų kelerius metus. Vienas praktiškiausių sprendimų būtų kiekvieną sezoną šešias komandas priimti namuose, o kitą sezoną su tomis pačiomis ekipomis žaisti išvykoje. Tokiu atveju „Real“ Kaune teoriškai apsilankytų kas antrus metus.
Konferencijos taip pat galėtų sumažinti kelionių naštą. Ispanijos klubams skrydžiai į Dubajų ar Stambulą yra ilgi, todėl dalies tolimų išvykų būtų galima išvengti. Šiuo metu didžiausias atstumas tarp Eurolygos miestų yra nuo Vitorijos iki Dubajaus – beveik 5,5 tūkstančio kilometrų.
Viešai aptariamas ir šveicariškas modelis, perimtas iš šachmatų bei naudojamas UEFA Čempionų lygoje. Joje 36 komandos sudaro bendrą lentelę, tačiau pirmajame etape kiekviena sužaidžia po 8 rungtynes. Klubai paskirstomi į keturis krepšelius po 9 ekipas pagal UEFA reitingą, o burtai kiekvienai komandai parenka po du varžovus iš kiekvieno krepšelio. Futbole ši sistema veikia, tačiau Eurolygai ji atrodo mažiau tinkama, nes krepšinyje nereikia iš 35 galimų varžovų pasirinkti tik aštuonių – su visais klubais vis tiek būtų žaidžiama.
Kita galimybė – komandas suskirstyti pagal sportinius rezultatus per tam tikrą laikotarpį, pavyzdžiui, penkerius metus. Vis dėlto toks variantas mažai tikėtinas, nes keitėsi turnyro dalyviai, o ne visos ekipos turi penkerių metų Eurolygos istoriją. Dar sudėtingiau būtų įvertinti naujokus. Teoriškai 12 A licencijų klubų būtų galima surikiuoti pagal pajėgumą ir paskirstyti „gyvatėlės“ principu: 1–3–5–7–9–11 komandos keliautų į vieną konferenciją, o 2–4–6–8–10–12 – į kitą. Tačiau taip nebūtų galima užtikrinti derbių išsaugojimo, todėl šis modelis kol kas lieka tik teorinis.
Atviras ir atkrintamųjų varžybų klausimas. Kadangi kiekvienoje konferencijoje būtų po 12 komandų, logiškiausia į kitą etapą praleisti po aštuonias. Aštuntfinalyje pirmoji Rytų konferencijos komanda susitiktų su aštunta Vakarų ekipą, o poros būtų sudaromos ir atvirkščiai. Tokiu atveju nebeliktų įkrintamųjų etapo, tačiau atsirastų aštuntfinalio serijos – iki trijų pergalių arba galbūt iki dviejų. Ketvirtfinaliai tuomet vėl galėtų vykti iki trijų laimėjimų.
Serijos yra viena didžiausių Eurolygos atrakcijų. Jei ne tik ketvirtfinalyje, bet ir aštuntfinalyje nugalėtoją lemtų bent dvejos rungtynės, tai suteiktų daugiau emocijų sirgaliams ir papildomų pajamų klubams. Atkrintamosiose abonementai nebegalioja, o bilietai parduodami į kiekvieną mačą atskirai, todėl pajamos šiame etape smarkiai išauga.
Tokiu atveju finalo ketvertas neatrodytų toks didelis trūkumas, nes iki lemiamo savaitgalio sirgaliai galėtų savo komandą pamatyti dviejose serijose. Be to, Eurolyga neketina atsisakyti finalo ketverto formato. Jis suteikia galimybę papildomai uždirbti, sukurti didelį renginį gerbėjams ir kartą per metus vienoje vietoje suburti visą krepšinio elitą.
Nors permainos dažnai sulaukia skeptiško vertinimo, Eurolyga pasiekė etapą, kai plėtra tampa būtina norint didinti pajamas ir pritraukti daugiau klubų. Nacionalinių čempionatų sąlygomis dabartinį formatą išlaikyti sudėtinga, todėl turnyrui teks artėti prie Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) modelio. Kai kuriuose miestuose sirgaliai vieną sezoną gali nebeišvysti vieno iš grandų, tačiau kartais nepastebės ir to, kad neatvyko vienas iš turnyro autsaiderių.
Dabar belieka laukti, kaip tiksliai bus sudėliotas naujasis Eurolygos formatas ir kurie klubai taps turnyro dalimi.
