NATO pristatė pergalės prieš Rusiją teoriją, grindžiamą greitu atsaku į galimą agresiją ir smūgiais priešo užnugaryje. Vis dėlto Rusijai tęsiant hibridines atakas Europoje, neatmetama ir tiesioginio karinio susidūrimo su Aljansu galimybė.
Apie tai laidoje kalbėjo Tarptautinio saugumo ir gynybos centro Taline tyrimų vadovas Tomas Jermalavičius.
NATO planuose – ribotas konfliktas
T. Jermalavičiaus vertinimu, viešai pristatoma pergalės doktrina iš esmės yra prieš kelerius metus pradėtų rengti kolektyvinės gynybos planų strateginė komunikacija. Ja siekiama parodyti, kad Aljansas turi valią, pajėgumų, parengtus planus ir yra pasirengęs veikti.
Tokie signalai gali nuraminti, tačiau atidžiau nagrinėjant kyla klausimų. Vienas svarbiausių – kaip būtų kontroliuojama eskalacija. NATO norėtų, kad konfliktas liktų ribotoje geografinėje erdvėje, o smūgiai užnugaryje būtų nukreipti į konkrečių Rusijos pajėgų vadovavimą, kontrolę, logistiką ir panašius objektus, neplečiant taikinių sąrašo ar konflikto geografijos.
Tačiau neaišku, kaip Aljansas elgtųsi, jeigu Rusija pasirinktų kitą kelią ir pradėtų smogti giliajam užnugariui – pavyzdžiui, raketomis atakuotų Berlyną ar bombarduotų Skandinaviją. Tokiu atveju tektų spręsti, ar eskaluoti atsaką, ar laikytis iš anksto numatyto riboto plano.
Ukrainos karo eiga rodo, kad konfliktui plečiantis palaipsniui buvo pereita prie tolimojo nuotolio smūgių Rusijos gynybos bei naftos pramonei ir kitiems strateginiams karo veiksmus užtikrinantiems objektams. Tuo metu pagal NATO pergalės teoriją tokių Rusijos ekonomikos ir gynybos pramonės grandžių Aljansas nenorėtų liesti.
Ekspertas perspėjo, kad tokiu atveju konfliktas gali įstrigti vienoje iš fazių, kai siekiama tik susilpninti ar pristabdyti ataką. Tai galėtų reikšti ilgą sekinantį karą, o Rusija, nebijodama didinti įtampos, galėtų atverti naujas geografines kryptis ir mėginti strategiškai palaužti Vakarus.
Jo teigimu, NATO doktrina numato, kad Aljansas nenori sukelti Rusijai strateginio pralaimėjimo. Todėl kyla klausimas, ar tai apskritai galima vadinti pergalės teorija, jei Rusijos strateginis tikslas būtų išsekinti ir palaužti NATO. Kol kas tai esą labiau operacinio, o ne strateginio lygmens teorija.
Ilgėjant karui ir Rusijai didinant eskalaciją, lemiamą reikšmę įgytų politinė valia. Sprendimų priėmėjams tektų nuspręsti, ar konfliktui vykstant Baltijos regione smogti taikiniams Kolos pusiasalyje, Rusijos gynybos pramonei Sibire ar kitose vietose. Tokie sprendimai būtų politiniai.
Penktasis straipsnis priklausytų nuo politinio sprendimo
Paklaustas, kada dėl hibridinių atakų ir provokacijų galėtų būti aktyvuotas NATO sutarties 5-asis straipsnis, T. Jermalavičius pabrėžė, kad tai pirmiausia būtų politinis sprendimas.
Aljansas jau yra nurodęs, kad katastrofiškų padarinių sukėlusi kibernetinė ar hibridinė ataka galėtų tapti pagrindu aktyvuoti kolektyvinę gynybą. Tačiau bendras atsakas nebūtinai turėtų būti karinis – jis galėtų apimti ekonomines, kibernetines, energetines ar diplomatines priemones.
5-asis straipsnis jau buvo pritaikytas 2001 metų rugsėjo 11-ąją po teroristinio išpuolio Šiaurės Amerikoje. Tai įvyko ne Europoje ir ne po konvencinių karinių pajėgų puolimo, o po teroristinės atakos prieš civilius.
Todėl šis straipsnis laikomas lanksčiu: jo taikymas priklauso nuo to, kaip NATO Šiaurės Atlanto taryboje situaciją įvertina bendri sprendimų priėmėjai. Tai, kas vienai valstybei gali atrodyti katastrofiška ataka, kitai gali pasirodyti dar neperžengiant rėžio, kai galima susidoroti savarankiškai ir neskubėti aktyvuoti straipsnio.
Dėl to Aljansui svarbu išlaikyti bendrą grėsmės ir galimų pasekmių vertinimą, sanglaudą bei sutarimą dėl scenarijų ir atsako. Kuo labiau valstybių pozicijos išsiskirtų, tuo sudėtingesni būtų tokie sprendimai. Tiesioginis atsakymas, pasak eksperto, būtų toks: turėtų įvykti katastrofiška ataka.
T. Jermalavičius teigė, kad dalies Europoje vykdomų veiksmų jis nevadintų vien hibridiniais. Jo vertinimu, tai yra valstybės įkvėpta ir kontroliuojama teroristinė kampanija. Jeigu tokius veiksmus vykdytų „Islamo valstybė“ ar „Al Qaeda“, jie, pasak jo, jau seniai būtų įvardyti kaip terorizmas.
Vis dėlto reikšmingu lūžiu galėtų tapti didelis aukų skaičius arba didelė žala kritinei infrastruktūrai, pramonei ar ekonomikai. Iki šiol Rusija, nors ir testuoja Vakarų ribas, tokių pasekmių nesukėlė. Tai gali įvykti netyčia arba būti padaryta sąmoningai. Tokiu atveju NATO tektų priimti politinius sprendimus dėl atsako.
Rusijos tikslas – ne tik Ukraina?
Vertindamas didėjančią hibridinių atakų riziką, ekspertas išskyrė dvi skirtingas Vakarų interpretacijas. Viena jų teigia, kad karas tarp Rusijos ir NATO jau vyksta, tik kitokia forma, o ši trajektorija ilgainiui gali nuvesti iki tiesioginių karinių veiksmų.
Kita pozicija teigia, kad Rusija kaip tik mėgina išvengti tiesioginio susidūrimo su branduoliniu Aljansu ir kitomis priemonėmis priversti Vakarus nutraukti paramą Ukrainai. Kuri iš šių teorijų teisinga, esą parodys laikas.
T. Jermalavičiaus nuomone, vien išteklių klausimas šiuo metu nėra pagrindinis veiksnys, jeigu į Rusijos karinę jėgą žvelgiama kaip į politikos instrumentą. Galimas Maskvos tikslas – ne tik palaužti Ukrainą, bet ir paveikti Vakarus taip, kad jų dėmesys bei ištekliai būtų nukreipti nuo Ukrainos.
Tokios galimybės gali būti įvairios: dalis jų siejasi su Baltųjų rūmų sprendimais, kitos – su Vakarų informacine erdve. Vienas būdų ištrūkti iš padėties, kurioje Rusija įstrigo, galėtų būti rimtesnio konflikto su NATO sukėlimas.
Ekspertas taip pat atkreipė dėmesį į mobilizacijos klausimą. Rusijai gali reikėti jos tam, kad papildytų pajėgas Ukrainoje, tačiau toks sprendimas būtų politiškai nepopuliarus. Todėl tiesioginis konfliktas su NATO galėtų būti panaudotas kaip būdas mobilizaciją pateikti visuomenei kaip būtinybę ir sutelkti ją aplink režimą.
Jo apibūdinimu, tai galėtų būti ribotas, „keistas karas“, panašus į Izraelio ir Irano susirėmimą 2025 metų pavasarį, kai šalys apsikeitė raketų ir dronų smūgiais, tačiau nesiėmė plataus masto sausumos operacijų.
Tokiu atveju propaganda galėtų skelbti, kad Rusija puolama ir tėvynei gresia pavojus, o po to prasidėtų mobilizacija bei žmonių siuntimas į Ukrainą. Pats apsikeitimas raketomis ir dronais galėtų palaipsniui nuslūgti, nes nė viena pusė nenorėtų naudoti sausumos pajėgų, o Rusija, eksperto vertinimu, galbūt net neturėtų galimybių tiesiogiai kovoti su NATO sausumoje.
T. Jermalavičius teigė, kad šią versiją dabar yra išsakęs ir Radoslawas Sikorskis. Jo manymu, tai gali reikšti, jog Rusija rengia reikšmingą planą, tačiau jis pirmiausia būtų susijęs su vidiniais režimo poreikiais: legitimumu, visuomenės mobilizacija ir papildomų išteklių karui Ukrainoje sutelkimu.
Tokie veiksmai nebūtinai būtų tiesiogiai nukreipti prieš Vakarus taip, kaip dabar manoma. Rusija galėtų pasinaudoti įtampa net vien tuo, kad skleidžiama informacija apie neva rengiamą planą. Informacinis pagrindas tokiam scenarijui, pasak eksperto, jau kuriamas.
