Iki didžiųjų metų švenčių buvo likusios vos kelios dienos, kai gruodžio 20-osios naktį Martynai temperatūra pakilo iki 41 °C. Iš pradžių ji manė, kad susirgo sunkia infekcija, todėl ryte kreipėsi į šeimos gydytoją. Vis dėlto kraujo tyrimų atsakymai mediką paskatino ją iš karto siųsti į skubiosios pagalbos skyrių.
Pati būdama gydytoja Martyna suprato, kad situacija gali būti rimtesnė, tačiau tuo metu labiau galvojo apie darbą nei apie savo sveikatą. Ji svarstė, kad kelių dienų antibiotikų kursas padės pasveikti, o svarbiausia tuo metu atrodė, kas ją pakeis per Kūčias. Intensyvus darbo grafikas ir beveik neegzistuojantis poilsis, kaip ji vėliau pripažino, gerai atspindėjo tuometį gyvenimo tempą.
Skubiosios pagalbos skyriuje tuomet 32-ejų Martyna išgirdo diagnozę – ūminė leukemija.
Ši žinia ją sukrėtė. Rezidentūros metu ji buvo dirbusi hematologijos ir onkologijos skyriuose, mačiusi sunkiai sergančius žmones ir pati leukemiją laikė viena baisiausių ligų.
Šiandien, po chemoterapijos ir alogeninės kaulų čiulpų transplantacijos, Martyna savo patirtimi dalijasi norėdama ką tik diagnozę išgirdusiems žmonėms parodyti ne tik gydymo išbandymus, bet ir tai, kad gyvenimas po gydymo tęsiasi.
Diagnozė nėra gyvenimo pabaiga
Martynos istorija pasakojama asociacijos „Kraujas“ projekte „Drąsos ambasadoriai“. Jame patirtimis dalijasi onkologinėmis ligomis sirgę žmonės, jų artimieji, medicinos specialistai ir savanoriai.
Asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė atkreipia dėmesį, kad kalbant apie onkologines ligas dažnai apsiribojama diagnoze ir gydymu, nors žmogaus gyvenimas tuo nesibaigia.
Jos teigimu, išgirdus onkologinės ligos diagnozę lengva patikėti, kad nuo šiol visas gyvenimas bus susijęs tik su liga. Todėl svarbu rodyti žmones, kurie gydymą jau praėjo ir sugrįžo į gyvenimą – galbūt kitokį, tačiau visavertį. Tokios istorijos negarantuoja vienodo kelio visiems, bet leidžia pamatyti ateitį ir mažina su vėžiu susijusią baimę bei stigmą.
Kitų žmonių pasakojimai buvo svarbūs ir pačiai Martynai. Pirmąsias dienas ligoninėje ji beveik neprisimena. Šoką išgyveno visa šeima, o didžiausia atrama tapo vyras, sesuo, draugai, kolegos, vėliau – gydytojai ir slaugytojai.
Dar pirmąjį mėnesį ligoninėje Martyna atrado ir „Drąsos ambasadorių“ istorijas. Kai kurios jose aprašytos patirtys buvo tokios sudėtingos ir kupinos komplikacijų, kad moteris savo padėtį pradėjo vertinti iš kitos perspektyvos. Šie pasakojimai jai priminė, kad po diagnozės gyvenimas nesustoja.
Planai padėjo išlaikyti ryšį su gyvenimu
Martynos gydymas truko ilgai. Iš pradžių jai buvo skirti keturi chemoterapijos kursai, tačiau po kelių mėnesių paaiškėjo, kad reikės ir alogeninės kaulų čiulpų transplantacijos.
Tinkamas donoras buvo rastas negiminingų kaulų čiulpų donorų registre. Transplantacija atlikta praėjus kiek daugiau nei metams nuo diagnozės.
Šį laikotarpį Martyna prisimena kaip sunkiausią tiek fiziškai, tiek emociškai. Savo išgyvenimus ji užrašinėjo dienoraštyje, kurio iki šiol nėra atsivertusi. Tačiau net ligoninėje jai buvo svarbu galvoti apie gyvenimą, kuris laukė už palatos sienų.
Kai nesinorėdavo valgyti, ji žiūrėdavo maisto gaminimo vaizdo įrašus, rinkdavosi receptus ir planuodavo, ką gamins grįžusi namo. Ji taip pat svajojo apie keliones ir dar neaplankytas šalis. Planai bei dalykai, kurių galima laukti, padėjo neprarasti ryšio su įprastu gyvenimu.
Stiprybės suteikė ir žmonės, patys susidūrę su onkologine liga. Jų buvimas šalia leido Martynai jaustis suprastai ir matyti, kad gyvenimas po diagnozės tęsiasi.
Šiandien drąsą ji sieja su gebėjimu net sunkiausiomis aplinkybėmis rasti bent mažą gerą dalyką – „vieną saulės spindulėlį“ ar priežastį tikėti, kad viskas bus gerai.
Neseniai diagnozę išgirdusiam žmogui Martyna pirmiausia patartų leisti sau išsigąsti. Baimė, jos manymu, yra visiškai suprantama, todėl iš karto nebūtina būti stipriam, drąsiam ar pozityviam. Tačiau svarbu neprarasti vilties, neleisti baimei užgožti visko, planuoti ateitį ir svajoti apie tai, ką bus galima veikti pasveikus.
Liga pakeitė jos požiūrį į gyvenimą
Leukemija Martynai tapo ne tik sunkiu išbandymu, bet ir galimybe iš naujo įvertinti gyvenimą, kuriame iki tol didelę vietą užėmė darbas.
Ji sako supratusi, kad nuolat skubėdami, siekdami rezultatų ir orientuodamiesi į darbą žmonės gali pamiršti, kas jiems iš tiesų svarbu. Liga privertė ją sustoti, labiau saugoti sveikatą ir nebesistengti niekam nieko įrodyti ar aukoti savęs dėl žmonių, kurie nevertina jos darbo, laiko ir pastangų.
Po gydymo pasikeitė Martynos prioritetai ir kasdienybė. Kitaip ji vertina net galimybę laisvai judėti. Dar iki leukemijos diagnozės moteris sirgo reumatoidiniu artritu, todėl nuolatinis skausmas buvo tapęs įprasta gyvenimo dalimi.
Po kaulų čiulpų transplantacijos skausmas pasitraukė. Tai tapo dar vienu netikėtu pokyčiu, leidusiu iš naujo įvertinti dalykus, kurie anksčiau galėjo atrodyti savaime suprantami.
Dabar Martyna stengiasi pažinti pasaulį, meną ir istoriją, taip pat įgyvendina svajones, kurioms anksčiau trūkdavo laiko. Ji džiaugiasi galėdama judėti be nuolatinio skausmo ir sako iš visos patirties labiausiai išmokusi kantrybės bei gebėjimo paleisti kontrolę.
Apie savo ligą ji kalba ir todėl, kad kiti sergantieji žinotų: diagnozė nebūtinai reiškia gyvenimo pabaigą. Martynos atveju ji tapo naujo gyvenimo etapo pradžia ir paskatino iš esmės peržiūrėti vertybes, santykį su darbu, žmonėmis bei pačia savimi.
Nepažįstamas donoras tapo jos gyvybės išgelbėtoju
Ypatingą vietą Martynos istorijoje užima žmogus, kurio ji niekada nebuvo sutikusi – negiminingas kaulų čiulpų donoras.
Kažkur buvo nepažįstamas žmogus, sutikęs tapti donoru ir taip išgelbėjęs jai gyvybę. Martyna tai vadina medicinos stebuklu.
Po ligos ji kitaip supranta ir sėkmę. Anksčiau šis žodis dažniausiai buvo siejamas su karjera, profesiniais pasiekimais ar dideliais gyvenimo tikslais. Dabar Martyna sėkme laiko ir žmogaus gebėjimą išgyventi gydymą, atlaikyti sunkias dienas bei sugrįžti į gyvenimą.
Jos teigimu, tokia patirtis priverčia naujai pažvelgti į vertybes, santykius, laiką ir patį gyvenimą. Kuo daugiau apie tai bus kalbama, tuo mažiau onkologines ligas gaubs baimė ir stigma.
