Sekmadienį 94-ąjį gimtadienį paminėjęs pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas profesorius Vytautas Landsbergis kalbėjo apie tai, kas, jo manymu, šiandien labiausiai trukdo žmonėms būti laimingiems. Profesorius teigė, kad visuomenėje netrūksta pykčio, pavydo ir pagiežos, todėl svarbiausia būtų susigrąžinti žmogiškumą, tarpusavio pasitikėjimą ir gebėjimą džiaugtis gyvenimu.
Laidoje V. Landsbergis pasakojo, kuo gyvena šiandien. Jis sakė laukiantis gerų naujienų prie jūros. Nors dėl savo kasdienybės aplinkybių į ją gali žvelgti tik iš tolo ir apie ją svajoti, profesoriui jūra yra gyvybės, grožio ir džiaugsmo simbolis.
„Visi labai pikti“
Paklaustas, kas jam yra laimė, V. Landsbergis atsakė, kad ją mato aplinkinių žmonių džiaugsme. Jo teigimu, svarbu gyventi laisvoje tėvynėje be baimės, pastebėti laimingus ar bent beveik laimingus žmones ir padėti jiems tokiais būti.
Tačiau, profesoriaus vertinimu, šiandien visuomenei trūksta vadinamosios žmogiškumo religijos. Jis sakė matantis daug pykčio, pavydo ir pagiežos, nors ne visada aišku, iš kur visa tai kyla. V. Landsbergis šią būseną palygino su sėdėjimu ant „pikto kalnelio“ – būdamas jame žmogus negali jaustis laimingas, nes kažkas jo viduje yra negerai.
Profesorius ragino žmones sustoti ir apmąstyti, kodėl jie pasirinko pyktį. Jo manymu, kartais pyktis kyla dėl neįgyvendintų svajonių, nesėkmių ar nepasitenkinimo, tačiau tokia reakcija yra klaida. V. Landsbergis ragino „užsukti pykčio mašinėles“ ir atsisakyti to, kas žmogų daro nelaimingą.
Jo įsitikinimu, reikėtų pabusti iš piktumo, pavydo ir nežmoniškumo. Atsisakius šių jausmų žmogus iš karto galėtų pasijusti geriau.
„Gyvenimas geras, gyvenimas gražus“
V. Landsbergis nesutiko, kad tokį žmonių elgesį būtų galima paprasčiausiai paaiškinti kapitalizmu ar konkurencija. Jis klausė, apie kokį kapitalizmą kalbama, ir teigė pats ne visada suprantantis, kas šiandien vadinama kapitalizmu.
Profesorius taip pat abejojo, ar kitų apgavimas gali būti laikomas laimėjimu. Jo teigimu, pirmiausia reikėtų sau atsakyti, kas iš tiesų yra svarbiausia: ar matyti aplink save laimingus ir linksmus žmones, kartu nueiti prie jūros, pasidžiaugti, kad visi dar esame kartu. V. Landsbergis pabrėžė, kad gyvenimas yra geras ir gražus, todėl nereikėtų elgtis kvailai.
Kalbėdamas apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį profesorius sakė, kad apie jį niekada nebus pasakyta viskas. V. Landsbergio teigimu, Čiurlionio kūryba ir dvasia yra svarbios visiems, nes jis padėjo lietuviams išlikti ir išgyventi. Sugrįždami prie jo paliktų kūrinių žmonės, anot profesoriaus, gali tik dėkoti.
Jam gaila veltui praeinančio laiko
Paklaustas, dėl ko šiandien jaučia pyktį, V. Landsbergis atsakė, kad jam labiau gaila laiko, kuris praeina veltui, kai žmonės nepasinaudoja galimybe patirti gražių dalykų. Jis ragino susirasti draugą, paimti jį už rankos ir kartu nueiti prie jūros pasiklausyti jos „kalbos“.
Profesorius mano, kad pasaulyje mažėja supratimo, kas yra žmogiškumas ir kodėl jo reikia. Jei tokio supratimo būtų daugiau, žmonės lengviau susitartų, suprastų, dėl ko gyvena, ir dažniau padėtų vieni kitiems.
V. Landsbergis nesiryžo lyginti, ar jo aktyvaus viešojo gyvenimo laikais visuomenėje buvo daugiau sutarimo. Jis siūlė žiūrėti į žmonių veidus gatvėje ar susibūrimuose ir klausti, ar juose matyti šviesa, džiaugsmas bei noras juo dalytis. Kartu, pasak jo, kiekvienas turėtų įvertinti ir savo indėlį – ar jis padeda, ar tik gadina.
Profesorius teigė, kad visas pasaulis yra nuklydęs ne ta kryptimi, todėl dėl to darosi piktas. Išeitis, jo manymu, slypi paprastame Čiurlionio patarime – nepykti.
„Nebūk kvailys, nebūk kiaulė“
V. Landsbergis priminė anksčiau išsakytą mintį, kad svarbiausia – nebūti kvailiais ir kiaulėmis. Žmogiškumo, jo teigimu, galima mokytis iš mamos, aplinkos ir gerų žmonių, kurie rodo, kaip gyventi teisingai.
Profesorius ragino tokiems žmonėms netrukdyti, o prireikus jiems padėti. Jo apibendrinimas buvo paprastas: žmogus turi būti žmogus, o ne kvailys ar kiaulė.
Bažnyčia ir daina
Kalbėdamas apie Bažnyčią, kurią krečia sudėtingi skandalai, V. Landsbergis klausė, kas apskritai yra Bažnyčia ir kas turėtų ja pasitikėti. Jo manymu, žmonės pirmiausia turėtų patys susimąstyti, kas jiems nutiko ir kodėl jie nebedainuoja.
Profesorius sakė, kad jeigu žmonės susirenka, susiima už rankų ir uždainuoja, jau būna atlikta pusė darbo. Jis svarstė, kad galbūt verta tiesiog pakviesti kitus kartu padainuoti – iš pradžių toks pasiūlymas gali pasirodyti keistas, tačiau ramybė ir kantrybė gali paskatinti žmones susimąstyti.
V. Landsbergis pabrėžė, kad pirmas dalykas, kurį žmogus išgirsta pasaulyje, yra mamos daina. Jo noras būtų, kad su tokia daina žmogus ir išeitų iš pasaulio, nes tai reiškia taiką sieloje, su savimi ir pasauliu.
Meilė ir palankumas padėtų Lietuvai augti
Paklaustas, ką reikėtų daryti, kad Lietuva nesitrauktų ir nemažėtų, o žmonės norėtų turėti bei auginti vaikus, V. Landsbergis kalbėjo apie meilę ir rūpinimąsi kitu žmogumi.
Jo teigimu, žmonės turėtų norėti, kad tiems, kuriuos myli, būtų gera gyventi, ir galvoti, kaip jiems padėti. Palankus požiūris į kitą žmogų, profesoriaus manymu, reiškia, kad einama teisingu keliu.
Jei galėtų Lietuvoje panaikinti vieną dalyką, V. Landsbergis pirmiausia rinktųsi pyktį ir nesusikalbėjimą. Jis teigė, kad nepasitikėjimas nėra toks pagrįstas, kaip kartais atrodo. Pasak profesoriaus, „velnias“ nėra kažkur išorėje – jis slypi pačiuose žmonėse ir laukia progos pakenkti.
V. Landsbergis ragino neleisti pykčiui valdyti savo elgesio, nesipykti net su tuo, kuris bando išprovokuoti. Jis siūlė rinktis ramų ir švarų gyvenimą, pasodinti gėlę, o jei reikia – dvi, ir tiesiog būti žmogumi.
Vaikai – tikrieji išminčiai
Profesorius taip pat pritarė minčiai, kad žmonės savanoriškai tampa vergais, kartais net nepastebėdami, kaip tai įvyksta. Jo teigimu, nenoras prisiimti atsakomybės gali paskatinti žmogų nuolat skųstis, užuot pasirinkus gyvenimo grožį.
V. Landsbergis sakė, kad geriausia kalbėtis su vaikais, nes jie yra nepaprasti išminčiai. Jo manymu, vaikai natūraliai nesimoko pykti, kerštauti ar grasinti kitiems, todėl suaugusieji galėtų į juos įsiklausyti. Profesorius dar kartą pabrėžė, kad vaikai yra išminčiai.
