Latvijoje gyvenantis lietuvis Tomas Kalibatas nebijo nei miško tamsos, nei apleistų, šiurpiomis istorijomis apipintų pastatų. Laisvalaikiu jis kuria turinį apie išgyvenimą ir apleistas Lietuvos bei Latvijos vietas, o interviu metu papasakojo apie labiausiai įsiminusias keliones ir jose patirtus keistus momentus.
T. Kalibatas „YouTube“ turi kanalą „Vienas Miške“. Iš pradžių jame daugiausia pasakojo apie stovyklavimą, tačiau vėliau pastebėjo, kad sekėjus ypač domina jo nakvynės apleistose vietose ir tai, ką tenka patirti.
Šįkart jis papasakojo apie dvi vietas: Latvijoje esančią sovietinę karinę bazę ir Nevėžninkuose esančią apleistą koplyčią.
Neįprastą vietą aptiko nagrinėdamas žemėlapį
Tomas pasakojo, kad ieškodamas turiniui įdomių vietų suprato, jog žmones labiausiai traukia apleisti objektai, apipinti paslaptingomis istorijomis ir legendomis.
Tokias vietas jis randa įvairiai: kartais jas aptinka atsitiktinai, susiplanuoja kelionę ir, jei sąlygos leidžia, pasilieka nakvoti pačiame pastate arba šalia jo.
Vieną sovietinę karinę bazę jis atrado naršydamas „Google Maps“. Miško viduryje pamatęs taisyklingą apskritimą, Tomas suprato, kad tai veikiausiai nėra natūralus darinys. Pasidomėjęs išsiaiškino, jog šioje vietoje anksčiau buvo sovietinė karinė bazė, todėl vėliau ten nuvyko ir sukūrė vaizdo įrašą apie nakvynę.
Nevėžninkų koplyčia jam buvo žinoma gerokai anksčiau. Tomas prisiminė prieš ketverius–penkerius metus čia apsilankiusio Pauliaus Samoškos vaizdo įrašą. P. Samoška tuomet naktį praleido automobilyje, o Tomas nusprendė išbandyti nakvynę pačioje koplyčioje.
Vis dėlto atvykęs jis pamatė, kad per kelerius metus teritorija smarkiai pasikeitė: ji buvo apaugusi, dalis vietų užkalta, o visas objektas atrodė tarsi privati valda. Todėl palapinę teko statyti ne viduje, kaip planuota iš pradžių, o šalia koplyčios.
Latvijoje nakvojo vietoje, kur žuvo 15 partizanų
Tomas teigė, kad jo kuriamo turinio pagrindas yra nakvynės. Nors tokiose vietose jis dažniausiai nesibaimina, pripažino, kad anksčiau jautė kur kas daugiau baimės. Dabar jam 40 metų, o būdamas maždaug 20-ies jis aktyviai domėjosi paranormaliais reiškiniais, vaiduokliais ir mistinėmis istorijomis.
Per ilgus metus, pasak jo, atsirado daugiau gyvenimiškos patirties ir supratimo, kad daugelis tariamai antgamtinių istorijų turi racionalų paaiškinimą. Jis taip pat nėra susidūręs su niekuo, kas įtikintų, jog iš tiesų vyksta antgamtiniai reiškiniai. Tačiau nejaukių akimirkų pasitaiko.
Viena neramiausių nakvynių buvo Latvijoje esančiame partizanų bunkeryje. Jame anksčiau gyveno Latvijos ir Lietuvos partizanai. Bunkeriui buvo aptikus, įvyko mūšis, per kurį žuvo 15 partizanų. Viduje tebėra jų lovos, o šalia surašyti ten gyvenusių žmonių vardai.
Jokių paranormalių reiškinių Tomas ten nepastebėjo. Tačiau žinojimas, kad būtent šioje vietoje žuvo 15 žmonių, stipriai veikė atmosferą ir neleido visiškai atsipalaiduoti. Tai buvo nakvynė, kai nieko ypatingo nenutiko, bet ramiai jaustis vis tiek buvo sunku.
Koplyčioje rado pentagramą, laužo pėdsakų ir žvakių
Nevėžninkų koplyčioje Tomas aptiko pentagramą. Jis juokavo, kad filmuodamas šį ženklą pavadino kitaip, tačiau, jo nuomone, beveik kiekvienoje save gerbiančioje mistinėje vietoje galima rasti kažką panašaus.
Koplyčios viduje taip pat buvo matyti ankstesnių lankytojų pėdsakų. Tomas rado kūrento laužo likučius ir nesudegusių anglių, taip pat žvakių. Tai paskatino svarstyti, ar čia galėjo vykti kokie nors ritualai, nors tiksliai pasakyti, ką veikė ankstesni lankytojai, jis negalėjo.
Vis dėlto labiausiai jam įsiminė ne daiktai, o naktį girdėti garsai. Būdamas palapinėje šalia koplyčios Tomas nuolat girdėjo šnarėjimą. Tikėtina, kad jį skleidė gyvūnas, tačiau jo pamatyti nepavyko.
Vėliau viename medyje, o paskui kitame, pasigirdo garsai, primenantys ūkavimą. Juos pavyko įrašyti. Tik vėliau Tomas pamatė praskrendančius paukščius ir spėjo, kad tai galėjo būti pelėdos arba apuokai. Kadangi tokių jų skleidžiamų garsų anksčiau nebuvo girdėjęs, naktį jie skambėjo ypač nejaukiai.
Dar vienam garsui jis paaiškinimo nerado iki šiol. Prie koplyčios girdėjęs ūžesį Tomas pastebėjo, kad eidamas jo link garsą prarasdavo, o grįžus į pradinę vietą jis vėl atsirasdavo. Atrodė, kad garsas vis pasitraukia nuo jo.
Dieną šio ūžesio nebuvo, jis pasirodė tik pradėjus temti. Nors Tomas visuomet stengiasi ieškoti racionalaus paaiškinimo, šio garso kilmės nustatyti nepavyko.
Į koplyčią nuėjo ir vadinamąją „velnio valandą“
Tomas taip pat nusprendė naktį įrašyti garsus pačioje koplyčioje. Jis norėjo sukurti atmosferą vaizdo įrašui ir patikrinti, ar pavyktų užfiksuoti vadinamuosius dvasių garsus, nors pats nelabai tikėjo, kad tai įmanoma.
Vidurnaktį ir apie 3 valandą nakties jis nuėjo į koplyčią, įjungė diktofoną ir uždavinėjo klausimus, tačiau būdamas vietoje nieko neišgirdo.
Keistas garsas paaiškėjo tik montuojant įrašą. Viename garso takelyje Tomas pastebėjo tarsi urzgimą ar krenkštimą. Jis šį garsą kelis kartus sustiprino ir pakartojo vaizdo įraše, tačiau iki šiol nežino, kas jį sukėlė. Filmavimo metu pats Tomas į jį nesureagavo, todėl mano, kad realiu laiku jo tiesiog negirdėjo.
Apie koplyčią taip pat pasakojama, kad joje apsilankę žmonės 3 valandą nakties, vadinamąją „velnio valandą“, nebegalėdavo užvesti automobilių. Tomas nusprendė patikrinti ir savo automobilį, ypač po to, kai P. Samoškos vaizdo įraše pamatė panašią situaciją.
Tačiau jo automobilis veikė be priekaištų. Tomas sakė negalintis įvertinti, kiek tokių istorijų yra tikros: galbūt kai kurie žmonės pasakojimus pagražina, bet skirtingų lankytojų pasakojimų panašumas vis tiek kelia smalsumą.
Jis pabrėžė, kad stengiasi rodyti tik tai, ką pats matė ir patyrė, nesakydamas, jog antgamtiniai reiškiniai tikrai vyksta arba tikrai neegzistuoja. Jo tikslas – papasakoti istoriją ir parodyti vietą tokią, kokią ją rado.
Labiausiai šiurpina ne vaiduokliai, o tikros istorijos
Prieš vykdamas į apleistas vietas Tomas visuomet domisi jų istorija. Informacija apie Nevėžninkų koplyčią jam paliko stiprų įspūdį, nes pats kaimas apipintas niūriais pasakojimais.
Anot jo, šioje vietovėje buvo užkasamos Lietuvoje veikusių gaujų aukos. Kai kurios aukos esą būdavo sudedamos į statines ir skandinamos upėje.
Tomą labiau nei istorijos apie vaiduoklius šiurpina būtent tokie realūs įvykiai. Tai, jo teigimu, ne legendos apie dvasias, o iš tiesų nutikę dalykai.
Apie dar vieną faktą jis sužinojo jau grįžęs namo, montuodamas vaizdo įrašą. Šalia koplyčios esančiame kalnelyje jis buvo pastebėjęs kryžiaus liekanas ir padėtą žvakutę, tačiau tuo metu nesuprato, ką ši vieta reiškia.
Vėliau Tomas išsiaiškino, kad čia anksčiau buvo kapinės. Pasak jo, žmonės motociklais ir keturračiais važinėdavo per šią teritoriją, ardydami gruntą. Dėl to esą kartais išlįsdavo žmonių kaulai.
Tokia vietos praeitis, Tomo manymu, gali paaiškinti, kaip atsiranda įvairios legendos. Žmonės, pamatę tokius vaizdus, natūraliai pradeda kurti ir skleisti įvairiausius pasakojimus.
