Lietuvoje švietimo pažanga vis dar pernelyg dažnai vertinama pagal įvykusių reformų skaičių, o ne pagal tai, ko mokiniai išmoksta ir kokiais žmonėmis užauga. Keičiamos programos, egzaminai, vertinimo tvarka, mokytojų rengimo modeliai, didinamas finansavimas, tačiau sistemai vis dar trūksta aiškaus atsakymo, kokio tikslo siekiama. Vien pats pokytis nėra pažanga, jei po dvylikos metų mokykloje jaunas žmogus nėra pasirengęs skaityti, mąstyti, spręsti problemas, savarankiškai rinktis, imtis iniciatyvos ir prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą.
Šią problemą atskleidžia ir skaičiai. Naujausi EBPO PISA tyrimo rezultatai iš pirmo žvilgsnio atrodo palankiai: pagal bendrus matematikos, skaitymo ir gamtos mokslų rodiklius Lietuva Europoje pakilo iš 20-osios į 12-ąją vietą.
Vis dėlto šį šuolį lėmė ne pagerėję mūsų mokinių rezultatai, o tai, kad kitose šalyse jie smuko labiau. Per beveik du dešimtmečius Lietuvos penkiolikmečių gebėjimai iš esmės mažai pasikeitė. Šiandien beveik trys iš dešimties penkiolikmečių nepasiekia bazinio matematikos ir skaitymo lygio.
Bazinis lygis nėra aukščiausia kartelė talentingiausiems mokiniams. Tai minimalus pagrindas, leidžiantis toliau mokytis, suprasti informaciją, orientuotis skaičiuose ir spręsti nesudėtingas užduotis. Tačiau „Švietimo kelrodžio“ duomenys rodo ir priešingą problemą: aukščiausią matematikos pasiekimų lygį pasiekia tik 6 proc. Lietuvos penkiolikmečių, o skaitymo – maždaug 4 proc.
Beveik trečdaliui jaunuolių neįgyjant būtinų pagrindų, tai tampa ne tik mokyklos, bet ir būsimos darbo rinkos, produktyvumo bei Lietuvos konkurencingumo klausimu. Ne mažiau svarbu ir tai, ar mokykla išugdo žmogų, pasitikintį savo jėgomis, gebantį išdėstyti ir pagrįsti mintis, nebijantį klysti ir suprantantį, kad laisvė neatsiejama nuo atsakomybės.
Lietuva gali kelti ambicingus tikslus aukštos pridėtinės vertės ekonomikai, dirbtiniam intelektui, biotechnologijoms ar technologijų sektoriui. Tačiau visų šių sričių pagrindas yra žmogus – jo gebėjimas mąstyti, mokytis, atsirinkti informaciją, kurti, priimti sprendimus ir už juos atsakyti.
Technologijoms keičiant profesijas ir darbo pobūdį, vien sukauptų žinių nebeužtenka. Būtina mokėti jas kūrybiškai taikyti, prisitaikyti prie pokyčių ir mokytis visą gyvenimą. Vien investicijos į technologijas aukštos pridėtinės vertės ekonomikos nesukurs, jei kartu nebus ugdomi žmonės, gebantys šiomis technologijomis naudotis ir kurti tai, ko dar nėra.
Paradoksalu, tačiau švietimui skiriamos lėšos auga. Finansavimas vienam mokiniui Lietuvoje didėja sparčiau nei bet kurioje kitoje EBPO šalyje – vien 2023–2024 m. jis išaugo 10,2 proc. Bendrasis ugdymas per dešimtmetį taip pat gavo gerokai daugiau lėšų: nuo maždaug 740 mln. eurų 2015 m. finansavimas padidėjo iki 1,8 mlrd. eurų 2024-aisiais, arba beveik du su puse karto.
Tačiau mokinių rezultatai iš esmės nejuda. Dabartinė padėtis primena Danaides, pilančias vandenį į kiaurą statinę: investuojama vis daugiau, bet norimo poveikio nematyti.
Verslo organizacijoje tokia situacija ilgai nebūtų toleruojama. Jei dešimtmečius augtų investicijos, būtų nuolat pertvarkomi procesai ir struktūra, tačiau pagrindinis rezultatas beveik nesikeistų, valdyba klaustų ne apie dar vieną pokytį, o apie tikrąjį organizacijos tikslą. Lietuvos švietime, regis, vis dar neatsakyta, ko siekiama ir kokiam gyvenimui ruošiamas jaunas žmogus: ar jis tik turi išmokti atlikti užduotis, ar ir pats kelti klausimus, ieškoti sprendimų bei prisiimti atsakomybę už jų pasekmes.
Mokykla, žinoma, nėra verslo įmonė, o vaiko ugdymo neįmanoma įvertinti vien pelno rodikliais. Vis dėlto sudėtingai sistemai būtina aiški kryptis. Priešingu atveju vieni keičia programas, kiti – egzaminus, treti – mokytojų rengimą ar mokyklų tinklą. Visi gali veikti nuoširdžiai, bet nebūtinai siekti to paties rezultato.
Lietuvai netrūksta strategijų, tyrimų, ekspertų, stiprių mokytojų ar gerų mokyklų. Labiausiai trūksta nacionalinio susitarimo, nurodančio, kur yra bendras sistemos orientyras ir kokį rezultatą ji turi sukurti. Tokio susitarimo galimybę rodo „Švietimo kelrodis“: 43 švietimo, verslo ir visuomenės organizacijos susitelkė dėl 10 konkrečių žingsnių, apimančių ugdymo programas, mokytojus ir mokyklų vadybą.
Net geras kompasas nepadės, jei kiekvienas juo besinaudojantis pasirinks skirtingą kryptį.
Todėl svarbu vertinti ne tik tai, ką daro geriausios švietimo sistemos, bet ir kaip jos išlaiko pasirinktą kryptį dešimtmečiais. Vienas tokių pavyzdžių – Estija. Jos rezultatai nėra vienos reformos ar vieno politinio ciklo pasekmė. Tai daugiau kaip tris dešimtmečius trukusio nuoseklaus darbo rezultatas.
Estijos dabartinės sistemos pagrindai pradėti kurti pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais. Vienas svarbiausių bendrąjį ugdymą reglamentuojančių įstatymų priimtas 1993-iaisiais. Vėliau buvo keičiamos programos, vertinimas, mokyklų valdymas, sistema skaitmenizuota, o reformos tebevykdomos iki šiol. Tačiau kas ketverius metus nebuvo atsisakoma ankstesnio kelio ir nepradedama visko iš naujo. Keitėsi priemonės, bet išliko kryptis. Būtent toks nuoseklumas padeda Estijai šiandien išlikti stipriausia švietimo sistema Europoje.
Tokio ilgalaikio susitarimo reikia ir Lietuvai. Pirmiausia būtina aiškiai įvardyti, ką po dvylikos metų mokykloje turi gebėti kiekvienas jaunas žmogus, kaip kiekvienam užtikrinti minimalų žinių ir gebėjimų pagrindą, sudaryti sąlygas kuo didesniam mokinių skaičiui pasiekti aukščiausius lygius ir ugdyti kritinį mąstymą, kūrybiškumą, gebėjimą kalbėti, bendradarbiauti bei veikti savarankiškai. Taip pat turi būti aišku, kaip bus nustatoma, ar sistema iš tikrųjų juda į priekį.
Švietimo negalima taisyti tik atskiromis detalėmis. Jei programa perpildyta, mokytojas priverstas skubėti ją įgyvendinti, užuot skyręs pakankamai laiko mokinio supratimui. „Švietimo kelrodis“ pateikia iškalbingą pavyzdį: 2025 m. matematikos PUPP Ignalinos rajone išlaikė 92 proc. mokinių, o Zarasų rajone – 53 proc.
Nesant aiškaus bendro standarto, vienodas žinių lygis skirtingose mokyklose gali reikšti nevienodą pasirengimą. Jei mokymosi spragos paaiškėja tik dešimtoje klasėje, jos nustatomos per vėlai. O norint reikalauti atsakomybės iš mokytojo ar mokyklos vadovo, būtina suteikti ne tik pareigas, bet ir kompetencijų, pagalbą bei realią veiksmų laisvę.
Švietimo sistema turėtų veikti kaip nuosekli grandinė. Pirmiausia reikalingos mažesnės apimties, bet gilesnės programos ir bendras susitarimas, ką mokinys turi mokėti kiekviename ugdymo etape. Toliau – vienodi vertinimo principai ir nuolatinis kiekvieno mokinio pažangos stebėjimas, kad pagalba būtų suteikta dar laiku.
Tam būtini stiprūs mokytojai ir mokyklų vadovai. „Švietimo kelrodžio“ duomenimis, 45 proc. pirmosios pakopos pedagogikos studijų absolventų po studijų mokyklose neįsidarbina, mentorių turi tik 26 proc. pradedančiųjų mokytojų, o lyderystės mokymus yra baigę vos 30 proc. mokyklų vadovų.
Mokytojai turi būti praktiškai rengiami darbui, gauti profesinę pagalbą ir dirbti palaikančioje komandoje. Jų laikas turėtų būti skirtas vaikams, jų talentams, smalsumui ir pasitikėjimui savimi ugdyti, o ne biurokratijai. Mokyklų vadovams taip pat reikia pakankamai laisvės priimti sprendimus ir kartu prisiimti atsakomybę už rezultatus.
Vis dėlto atsakomybė už vaiko ugdymą negali būti palikta vien mokyklai. Pirmieji pareigos, pagarbos ir atsakomybės pagrindai susiformuoja šeimoje, todėl tėvai ir mokytojai turi veikti kartu. Pačius pokyčius taip pat reikėtų pirmiausia išbandyti, įvertinti jų poveikį ir tik tada taikyti visoje Lietuvoje.
Galiausiai svarbiausia ne tai, kiek dar reformų bus įgyvendinta. Esminis klausimas – ar valstybė sugebės susitarti, ko siekia švietime, ir laikytis šios krypties tiek, kiek reikės rezultatui pasiekti. Po dešimties ar dvidešimties metų bus svarbu ne reformų skaičius, o tai, kokie žmonės išeis iš Lietuvos mokyklų: ar jie gebės savarankiškai mąstyti, kurti, prisiimti atsakomybę ir savo darbu prisidėti prie šalies ateities.
Apie „Švietimas #1“
VšĮ „Švietimas numeris vienas“ yra Lietuvos startuolių asociacijos „Unicorns Lithuania“ įsteigta ne pelno siekianti organizacija. Ji vienija lyderius, siekiančius kurti pažangią ir pasaulyje pirmaujančią Lietuvos švietimo sistemą.
