Jau yra žmonių, kurie dar būdami gyvi sumokėjo dideles sumas, kad po mirties jų kūnai būtų užšaldyti. Jie tikisi, kad ateityje žmonija sukurs technologiją, leidžiančią juos sugrąžinti į gyvenimą. Apie tokius atvejus rašo „The Guardian“ žurnalistė Catie McLeod.
Žurnalistė aprašė apsilankymą kriogenikos įstaigoje. Iš aukštų kopėčių, pro skysto azoto garus, ji matė didelę nerūdijančio plieno kolbą, kurioje laikomi trys mažesni indai. Jie pažymėti numeriais 005, 006 ir 007 – juose saugomi trys Petro Tsolakideso pacientai.
Įmonė įsikūrė įprastame Australijos pramoniniame rajone
Angaras, kuriame laikomi užšaldyti kūnai, 2023 metais atidarytas Holbruke, Naujojo Pietų Velso regione, Australijoje. Šalia jo plyti žolėta teritorija su keliais sudaužytais „Honda“ automobiliais, o kitoje kelio pusėje veikia vietos ugniagesių komanda.
Įstaigoje, kurią valdo P. Tsolakideso įmonė „Southern Cryonics“, septyni pacientai laikomi galva žemyn, skystame azote, kurio temperatūra siekia -196 °C. Bendrovė klientams siūlo galimybę pratęsti gyvenimą, tačiau ši paslauga kainuoja daugiau nei 200 000 dolerių.
Ekspertai perspėja, kad kriogenikos pažadai kol kas labiau primena svajonę nei realią medicinos galimybę. Jų teigimu, bandymas atgaivinti tokį kūną būtų panašus į mėginimą iš atšildytos, suglebusios braškės vėl padaryti gyvybingą vaisių.
Vis dėlto kriogenikos šalininkai mano, kad ši procedūra suteikia bent nedidelę viltį gyventi ilgiau ar net potencialiai neribotą laiką. P. Tsolakidesas pripažįsta, kad pirmiausia reikėtų įveikti mirtį ir išgydyti visas ligas, o tik tada būtų galima kalbėti apie mirusiųjų prikėlimą.
Jo vertinimu, tikimybė, kad pacientai po 250 metų bus sugrąžinti į gyvenimą, siekia maždaug 10 proc. Jo manymu, tai vis tiek yra daugiau nei nieko. Apskaičiuota, kad visame pasaulyje kriogeniškai užšaldyta apie 1 000 žmonių.
Holbrukas saugyklai pasirinktas dėl patogios geografinės padėties – jis yra netoli Sidnėjaus ir Melburno. Be to, regione mažai tikėtini žemės drebėjimai ir potvyniai.
Kūnai laikomi tol, kol įmonė veikia
Kriogenikos įstaigai būtina saugi vieta, nes pacientus ketinama laikyti neribotą laiką – iki tol, kol žmonija sukurs technologiją, leidžiančią juos atgaivinti. Tačiau sutartyse numatyta ir kita galimybė: jeigu įmonė bankrutuotų, kūnai galėtų būti pašalinti.
Holbrukas tam buvo patogus ir dėl ankstesnės veiklos. Mieste veikė galvijų veisimo asociacija, todėl čia jau buvo pristatomas skystas azotas, reikalingas bulių spermai ir embrionams užšaldyti.
Šiuo metu „Southern Cryonics“ turi du indus. Viename laikomi pirmieji keturi P. Tsolakideso pacientai. Pirmasis jų – 80 metų amžiaus vyras – mirė ir buvo užšaldytas 2024 metų gegužę. Antrajame inde dar yra vietos vienam pacientui.
P. Tsolakidesas teigia, kad moterys galimybe būti užšaldytos domisi rečiau nei vyrai. Jo manymu, daliai moterų nepatinka mintis ateityje pabusti pasaulyje, kuriame nebebūtų jų šeimos ar draugų.
Kas nutinka po mirties?
Po žmogaus mirties kūnas kuo greičiau atšaldomas. Aplink galvą dedami ledo paketai, o į kūną suleidžiamos antifrizą primenančios balzamavimo cheminės medžiagos. Pasak P. Tsolakideso, taip siekiama sukurti „stiklo pavidalo būseną“, kuri turėtų apsaugoti audinius nuo ekstremalių temperatūrų.
„Southern Cryonics“ sutartyje klientai turi pripažinti, kad bet kuris šiuo metu žinomas kriogeninio sustabdymo metodas greičiausiai pažeis jų kūną. Šie pažeidimai gali būti negrįžtami. Be to, sutartyje nurodoma, kad už būsimą atgaivinimą reikės mokėti papildomai, nors konkreti suma dar nenustatyta.
Mokslininkai abejoja, ar toks planas apskritai įmanomas
Melburno universiteto ekspertė Saffron Bryant sako, kad dabartinis mokslas kol kas nepatvirtina galimybės visiškai išsaugoti visą žmogaus kūną. Vitrifikacijos metodu jau galima sėkmingai išsaugoti ląsteles, embrionus ir kraujo produktus, tačiau neįmanoma užtikrinti, kad nepažeisti liktų visi kūno audiniai ar bent vienas visas organas.
Jeigu visas kūnas būtų šaldomas vienodu greičiu, išorinės jo dalys, pavyzdžiui, oda, atšaltų anksčiau nei vidiniai audiniai. Dėl to kūnas nebūtų išsaugotas tolygiai.
S. Bryant šią problemą taip pat aiškina braškės pavyzdžiu – atšildytas vaisius tampa suglebęs ir praranda savo pradinę struktūrą.
Ekspertė taip pat pabrėžia, kad net ir sėkmingai atšaldžius kūną niekur nedingtų mirties priežastis. Širdies priepuolis, Alzheimerio liga ar kita žmogų pražudžiusi liga liktų faktu, kurio pats užšaldymas nepanaikintų.
