Iki didžiųjų metų švenčių buvo likusios vos kelios dienos, kai gruodžio 20-osios naktį Martynos kūno temperatūra pasiekė 41 °C. Manydama, kad susirgo sunkia infekcija, ryte ji kreipėsi į šeimos gydytoją. Vis dėlto kraujo tyrimų rezultatai paskatino medikę nusiųsti ją į skubiosios pagalbos skyrių.
Martyna pati yra gydytoja, todėl suprato, kad situacija gali būti rimtesnė, tačiau tuo metu labiausiai rūpinosi ne savo sveikata, o darbu. Ji tikėjosi, kad užteks kelių dienų antibiotikų ir netrukus pasijus geriau. Dabar moteris pripažįsta, kad toks požiūris atspindėjo tuometį jos gyvenimą – darbo grafikas buvo itin intensyvus, o laiko poilsiui beveik nelikdavo.
Skubiosios pagalbos skyriuje tuomet 32-ejų Martyna išgirdo diagnozę: ūminė leukemija.
Ši žinia ją sukrėtė. Moteris pasakoja pajutusi, tarsi žemė būtų išslydusi iš po kojų, o pirmoji mintis buvo, kad gyvenimas baigtas.
Diagnozė buvo ypač bauginanti ir dėl jos profesinės patirties. Rezidentūros metu Martyna dirbo hematologijos bei onkologijos skyriuose, matė sunkiai sergančius žmones ir pati leukemiją laikė viena baisiausių ligų.
Dabar, baigusi chemoterapiją ir alogeninę kaulų čiulpų transplantaciją, ji dalijasi savo istorija siekdama, kad neseniai diagnozę išgirdę žmonės matytų ne tik sunkų gydymą, bet ir galimą gyvenimą po jo.
Po diagnozės gyvenimas nesibaigia
Martynos istorija – asociacijos „Kraujas“ projekto „Drąsos ambasadoriai“ dalis. Jame patirtimis dalijasi onkologinėmis ligomis sirgę žmonės, jų artimieji, medicinos darbuotojai ir savanoriai.
Asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė atkreipia dėmesį, kad kalbant apie onkologines ligas dažnai apsiribojama diagnoze ir gydymu, nors žmogaus gyvenimas tuo nesibaigia.
Jos teigimu, išgirdus tokią diagnozę lengva patikėti, kad visas tolesnis gyvenimas bus susijęs tik su liga. Todėl svarbu rodyti žmones, kurie gydymą praėjo ir grįžo į gyvenimą – galbūt pasikeitusį, su kitais prioritetais, tačiau vis dar visavertį. Tokios istorijos negarantuoja, kad visų pacientų kelias bus vienodas, bet leidžia pamatyti ateitį ir mažina vėžio stigmą.
Kitų žmonių patirtys buvo reikšmingos ir pačiai Martynai. Pirmųjų dienų ligoninėje ji beveik neprisimena. Šoką išgyveno visa šeima, o svarbiausiu palaikymu tapo vyras, sesuo, draugai, kolegos, vėliau – gydytojai ir slaugytojai.
Dar pirmąjį mėnesį ligoninėje Martyna sužinojo apie „Drąsos ambasadorių“ projektą ir perskaitė jame paskelbtas istorijas. Kai kurios jų buvo tokios sudėtingos ir kupinos komplikacijų, kad moteris ėmė savo padėtį vertinti kitaip – ji suprato, kad nėra reanimacijoje, todėl jos situacija galbūt nėra pati blogiausia.
Šie pasakojimai padėjo pažvelgti į ligą iš kitos perspektyvos ir priminė, kad po diagnozės gyvenimas gali tęstis.
Ryšį su ateitimi padėjo išlaikyti planai
Martynos gydymas užtruko. Iš pradžių jai buvo paskirti keturi chemoterapijos kursai, tačiau po kelių mėnesių paaiškėjo, kad reikės ir alogeninės kaulų čiulpų transplantacijos. Tinkamas donoras buvo rastas negiminingų kaulų čiulpų donorų registre, o transplantacija atlikta praėjus kiek daugiau nei metams nuo diagnozės.
Šį laikotarpį moteris prisimena kaip sunkiausią tiek fiziškai, tiek emociškai. Savo išgyvenimus ji užrašinėjo dienoraštyje, kurio iki šiol nėra atsivertusi. Vis dėlto net sunkiausiomis dienomis jai buvo svarbu neprarasti ryšio su gyvenimu, kuris laukė už ligoninės sienų.
Kai nesinorėdavo valgyti, Martyna žiūrėdavo maisto gaminimo vaizdo įrašus, išsisaugodavo receptus ir planuodavo, ką gamins grįžusi namo. Ji svajojo apie keliones ir dar neaplankytas šalis. Planai bei dalykai, kurių buvo galima laukti, padėjo išlaikyti ryšį su ateitimi.
Jėgų suteikė ir žmonės, kurie patys buvo susidūrę su onkologine liga. Jų buvimas šalia leido jaustis suprastai ir kartu priminė, kad gyvenimas po diagnozės nesustoja.
Šiandien Martyna drąsą sieja su gebėjimu net sunkiausiomis aplinkybėmis pastebėti tai, kas padeda judėti pirmyn – mažą gerą dalyką, „saulės spindulėlį“ ar priežastį tikėti, kad viskas bus gerai.
Neseniai diagnozę išgirdusiam žmogui ji pirmiausia leistų išsigąsti. Martynos teigimu, nereikia iš karto būti stipriam, drąsiam ar pozityviam, tačiau svarbu neprarasti vilties, neleisti baimei užgožti visko, planuoti ateitį ir svajoti apie laiką, kai gydymas bus baigtas.
Liga privertė iš naujo įvertinti gyvenimą
Leukemija Martynai tapo ne tik sunkiu išbandymu, bet ir proga kitaip pažvelgti į gyvenimą, kuriame iki tol didelę vietą užėmė darbas.
Moteris sako, kad liga jai suteikė antrą šansą. Nuolat skubėdami ir siekdami profesinių rezultatų žmonės gali pamiršti, kas iš tiesų svarbu. Martyna suprato, kad nereikia niekam nieko įrodinėti ar be galo aukoti savęs dėl tų, kurie nevertina jos darbo, laiko ir atsidavimo. Liga privertė sustoti, o dabar ji labiau rūpinasi savo sveikata ir stengiasi būti sąžininga pati sau.
Po gydymo pasikeitė ne tik jos prioritetai, bet ir kasdienybė. Iki leukemijos diagnozės Martyna sirgo reumatoidiniu artritu, todėl nuolatinis skausmas buvo tapęs įprasta gyvenimo dalimi. Po kaulų čiulpų transplantacijos šis skausmas pasitraukė. Tai leido iš naujo įvertinti galimybę laisvai judėti.
Dabar moteris stengiasi pažinti pasaulį, meną ir istoriją, įgyvendina svajones, kurioms anksčiau trūkdavo laiko. Ji taip pat džiaugiasi galėdama judėti be nuolatinio skausmo, nes transplantacija išgydė ir nuo reumatoidinio artrito.
Ši patirtis Martyną išmokė kantrybės ir gebėjimo paleisti kontrolę. Apie ligą ji kalba norėdama priminti kitiems sergantiesiems, kad diagnozė nebūtinai reiškia gyvenimo pabaigą. Jos atveju tai tapo visiškai naujo gyvenimo etapo pradžia, suteikusia progą iš naujo įvertinti vertybes, santykius, darbą ir santykį su savimi.
Nepažįstamas donoras suteikė galimybę gyventi
Ypatingą vietą Martynos istorijoje užima žmogus, kurio ji niekada nebuvo sutikusi – negiminingas kaulų čiulpų donoras.
Martyna pabrėžia, kad kažkur buvo nepažįstamas žmogus, sutikęs tapti donoru ir taip išgelbėjęs jai gyvybę. Ji tai vadina medicinos stebuklu.
Po ligos moteris kitaip supranta ir pačią sėkmę. Anksčiau ji dažnai buvo siejama su karjera, profesiniais pasiekimais ar dideliais gyvenimo tikslais, tačiau Martyna mano, kad verta kalbėti ir apie kitokią sėkmę – apie žmogų, kuris susirgo, ištvėrė gydymą, išgyveno sunkias dienas ir sugrįžo į gyvenimą.
Tokios patirtys, jos teigimu, priverčia kitaip pažvelgti į vertybes, santykius, laiką ir patį gyvenimą. Kuo daugiau apie tai bus kalbama, tuo mažiau onkologines ligas gaubs baimė ir stigma.
