Neseniai minima Oraus darbo diena dar kartą atkreipė dėmesį į darbuotojų padėtį. Lietuvoje daugiausia diskusijų kyla dėl to, ar minimalus atlyginimas leidžia žmogui patenkinti būtiniausius poreikius. Vieni gyventojai tvirtina, kad iš tokios algos išgyventi tampa neįmanoma, tačiau darbdavių atstovai situaciją vertina kitaip.
Apie darbuotojų orumą laidoje diskutavo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos valdybos narys Raimondas Tamošauskas ir Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovė Aurelija Maldutytė.
Orus darbas – ne vien atlyginimas
R. Tamošauskas priminė, kad 2008 metais profesinės sąjungos pradėjo kalbėti ne tik apie darbą, bet ir apie orias darbo sąlygas. Jo teigimu, darbas nėra vien atlyginimas ar minimali alga – orumą lemia gerokai daugiau aplinkybių.
Kalbėdamas apie bazinius žmogaus poreikius, jis pabrėžė, kad pirmiausia turi būti užtikrinta galimybė pavalgyti, apsirengti ir pragyventi. Nors atlyginimas viešose diskusijose minimas dažnai, retai keliama otázima, kokio dydžio jis iš tikrųjų turėtų būti.
Pasak profesinių sąjungų atstovo, minimali alga dažnai siejama ne su realiais žmogaus poreikiais, o su tuo, kiek gali mokėti verslas. Žmogus dirba ne vien tam, kad išgyventų ar savo darbu didintų kito asmens turtą. Jis turi galėti pasirūpinti būstu, maistu, drabužiais, o šeimos atveju – ir vaikų išsilavinimu. Taip pat svarbios atostogos, galimybė pasirūpinti sveikata ir pasirengti senatvei.
R. Tamošauskas pabrėžė, kad orus darbas apima ne tik atlyginimą, bet ir darbo sąlygas.
Lietuvoje darbuotojai susiduria ir su saugos problema
Jo teigimu, viena sričių, apie kurią kalbama per mažai, yra darbuotojų sauga. Europos kontekste Lietuva šiuo požiūriu atrodo prastai: 2023–2024 metais Europoje teko 1,6 mirtino nelaimingo atsitikimo šimtui tūkstančių žmonių, o Lietuvoje šis rodiklis siekė 3,4 – daugiau nei dvigubai.
R. Tamošauskas prisiminė prieš maždaug penkerius metus vykusį trišalį seminarą, kuriame dalyvavo darbų saugos specialistai, darbdaviai ir profesinės sąjungos. Specialistai tuomet pabrėžė, kad nesaugiai dirbančio darbuotojo atveju pagrindinė atsakomybė tenka darbdaviui, nes tik jis turi administracines priemones situacijai pakeisti.
Darbdavys turi pasirūpinti tinkamomis darbo priemonėmis ir užtikrinti, kad darbuotojas būtų tinkamai apmokytas. Pasak R. Tamošausko, būtent to Lietuvoje taip pat trūksta.
Darbdavių atstovė: minimalios algos nekvalifikuotam darbui pakanka
A. Maldutytė sutiko, kad kiekvienas žmogus turi teisę į orų darbą, tačiau atlyginimo dydį pirmiausia siejo su paties darbuotojo atsakomybe – jo pasirengimu ir pasirinkta profesija. Jos teigimu, skirtingi atlyginimai susidaro dėl skirtingų lūkesčių ir gebėjimų.
Darbdavių konfederacijos vadovė mano, kad nekvalifikuotam darbui gali būti mokamas minimalus atlyginimas ir kad jo turėtų pakakti. Ji teigė, kad jis nustatomas pagal Europos Sąjungoje sukurtas taisykles. Be to, jos vertinimu, Lietuva kai kuriais metais minimalų atlyginimą padidina vienais metais anksčiau, nei būtų galima tikėtis pagal prognozuojamą vidutinį darbo užmokestį.
A. Maldutytė taip pat atmetė profesinių sąjungų kartais išsakomą požiūrį, esą darbdaviai didina savo pajamas, tačiau su darbuotojais jomis nesidalija. Ji tvirtino, kad Lietuvoje darbo užmokesčiui nuo darbdavio pajamų skiriama didesnė dalis nei vidutiniškai Europoje.
Jos nuomone, jeigu problemų kyla dėl konkrečių nesąžiningai veikiančių įmonių, reikėtų kalbėti būtent apie jas, o ne apie skaidriai ir sąžiningai dirbančius darbdavius apskritai. A. Maldutytė pabrėžė, kad būtina išlaikyti pusiausvyrą ir nereikalauti iš verslo to, ko jis objektyviai negali suteikti.
Profesinės sąjungos: mažiausiai apmokami darbai yra būtini
R. Tamošauskas atsakė, kad nuolatinis atlyginimo klausimo minėjimas rodo, jog Lietuvoje jis yra itin svarbus. Apie kitus darbo aspektus, jo teigimu, bus galima daugiau kalbėti tada, kai žmonės jausis visiškai užtikrinti dėl savo gyvenimo.
Jis pateikė kitokius skaičius nei A. Maldutytė: oficialios statistikos duomenimis, Europoje atlyginimams tenka 55–56 proc. BVP, o Lietuvoje – 46–48 proc.
Profesinių sąjungų atstovas nesutiko su teiginiu, kad mažai uždirbantis žmogus pats yra atsakingas dėl pasirinkto darbo. Jo teigimu, vertėtų klausti, kurių darbų visuomenei nereikia, jeigu už juos mokamas mažas atlyginimas.
Jis atkreipė dėmesį, kad prie minimalaus atlygio dažnai priskiriami valytojai, pagalbiniai darbuotojai ir kiti panašių profesijų atstovai. Tačiau jų reikšmė įmonei akivaizdi: direktoriaus nebuvimas kelias dienas gali likti nepastebėtas, o vieną dieną neatėjus valytojai ar įrengimo operatoriui, tai pajustų visi.
