Viešasis transportas daugeliui žmonių yra kasdienybės dalis. Autobusai ir troleibusai leidžia greičiau bei pigiau pasiekti kelionės tikslą nei važiuojant automobiliu ar einant pėsčiomis. Tačiau Vilniaus viešojo transporto istorija slepia ne vieną įdomią detalę.
Apie miesto transporto raidą tv3.lt laidoje „Verta žinoti“ pasakojo istorikas, gidas ir keliautojas Vladas Liepuonis.
Vežikai Vilniuje atsirado gerokai anksčiau nei autobusai
Šiandien viešuoju transportu laikoma sistema, kurioje transporto priemonės važiuoja nustatytais maršrutais, stoja konkrečiose stotelėse ir laikosi tvarkaraščio. Toks modelis susiformavo tik XIX amžiaus pabaigoje. Iki tol keleivius Vilniuje daugiausia veždavo vežikai.
Pasak V. Liepuonio, vežikų mieste būta nuo pat Vilniaus atsiradimo. Viename pirmųjų miesto paminėjimų – Brauno atlase – minimi totorių vežikai, gabenę krovinius. XX amžiaus pradžioje Vilniuje jų buvo apie 900, o pagrindinė jų užduotis buvo nuvežti keleivį iš vieno taško į kitą.
Pradėjus organizuoti autobusų eismą, valdžia ne kartą bandė nustatyti keleiviams tinkamas kainas. Iš pradžių bilietai buvo labai pigūs, tačiau, istoriko teigimu, būtent lenkai vėliau sukūrė įprastesnę transporto sistemą su keliomis pagrindinėmis linijomis. Vis dėlto kelionė kainavo maždaug trečdalį dienos atlyginimo.
Dėl tokios kainos ir palyginti nedidelio miesto dydžio daugelis gyventojų rinkdavosi vaikščioti pėsčiomis. Gerai išplėtota, efektyvi ir visiems prieinama viešojo transporto sistema Vilniuje, pasak pašnekovo, labiausiai susiformavo po sovietinės okupacijos ir II pasaulinio karo.
Ar dėl tramvajaus nebuvimo kalti lenkai?
Laidoje istorikas juokais susiejo tramvajaus nebuvimą Vilniuje su 1908 metais Bezdonių traukinių stotyje įvykusiu apiplėšimu. Traukiniui sustojus, trys plėšikų grupės pradėjo susišaudymą, nutraukė ryšį, susidorojo su apsauga ir pagrobė 200 tūkst. rublių.
Iš 14 nusikaltime dalyvavusių plėšikų bent keturi vėliau tapo Lenkijos premjerais ar kitais aukštais pareigūnais. Kadangi per Bezdonis į Vilnių keliavę pinigai buvo skirti tramvajaus statyboms, ir atsirado juokais pasakojama versija, kad būtent šis apiplėšimas sutrukdė miestui turėti tramvajų.
Tačiau tikroji priežastis, anot V. Liepuonio, buvo kitokia. Vilnius niekada nebuvo toks didelis kaip Varšuva ar Ryga. XX amžiaus pradžioje Ryga buvo trečias pagal dydį Rusijos imperijos pramoninis miestas, kuriame pramonės įmonėse dirbo 800 tūkst. darbininkų. Dėl augančių fabrikų ir besiplečiančių gyvenamųjų rajonų miestui reikėjo patogaus susisiekimo, todėl į tramvajų buvo investuojama.
Vilniuje pramonė pradėjo sparčiau vystytis vėliau, tad čia neatsirado nei pakankamo poreikio, nei finansinių galimybių išplėtotam tramvajų tinklui sukurti.
Metro Vilniuje kol kas taip pat nėra realus sprendimas
Nors gyventojai dažnai skundžiasi spūstimis ir norėtų mieste turėti metro, Vilniaus eismo problemos, istoriko teigimu, neprilygsta Briuselio ar kitų didžiųjų miestų situacijai. Vilniuje gyvena gerokai mažiau nei milijonas žmonių, o tokio gyventojų skaičiaus, pasak pašnekovo, nepakanka metro projektui svarstyti.
Metro poreikis paprastai atsiranda miestui peržengus bent milijono gyventojų ribą, kai reikia dar greitesnio susisiekimo. Be to, tokios sistemos statyba būtų itin brangi, o valdžia siekia išsaugoti po žeme esančius archeologinius objektus ir kitą paveldą.
Laidą „Verta žinoti“ galima žiūrėti trečiadieniais 19 val. naujienų portale tv3.lt ir platformoje „TV3 Play“. Šeštadieniais tuo pačiu metu ji rodoma TV3 televizijos „YouTube“ kanale.
Tekstą parengė tv3.lt praktikantė Aira Švagždytė.
