Artėjant JAV vidurio kadencijos rinkimams, Donaldas Trumpas vėl bando pajudinti Ukrainos karo užbaigimo klausimą. Po susitarimo su Vladimiru Putinu dėl dyzelino tiekimo Jungtinių Valstijų prezidentas prakalbo apie energetines paliaubas, nors Rusija tuo metu ir toliau rengia atakas prieš Ukrainą.
Laidoje situaciją įvertino Mykolo Romerio universiteto politologas Alvydas Medalinskas.
Taikos iniciatyva gali būti susijusi su rinkimais
Pasak A. Medalinsko, atsinaujinęs D. Trumpo siekis ieškoti taikos gali būti labiau orientuotas į rinkimų kampaniją nei į realų konflikto sprendimą. Vis dėlto, procesui pajudėjus, neatmetama galimybė, kad ilgainiui gali atsirasti ir tikras sprendimas.
Eksperto teigimu, iš pradžių tai labiau priminė naujo taikos proceso imitaciją. D. Trumpo administracija dėl Ukrainos politikos sulaukia vis daugiau kritikos Jungtinėse Valstijose – ne tik iš demokratų, bet ir iš žiniasklaidos bei kai kurių respublikonų. Net „Fox News“ kartais kritikuoja prezidentą.
Situaciją esą ypač išryškino statistika: Steve’as Witkoffas penkis kartus lankėsi Maskvoje, tačiau nė karto nebuvo nuvykęs į Kyjivą. A. Medalinsko vertinimu, šią padėtį reikėjo keisti, tačiau vėlesni administracijos veiksmai sunkiai paaiškinami tiek politiniu, tiek politinių technologijų požiūriu.
Politologas mano, kad D. Trumpas pats pavertė Ukrainos ir prezidento Volodymyro Zelenskio klausimą vienu svarbiausių rinkimų kampanijos motyvų. Taip galėjo būti mėginama atsakyti į klausimą, kodėl Jungtinėse Valstijose tokios aukštos dyzelino kainos.
Jo teigimu, logiškas atsakymas būtų siejęs tai su užstrigusiu JAV karu prieš Iraną, nors D. Trumpas ne kartą yra skelbęs, kad šį konfliktą jau užbaigė. Todėl rinkimų tema galėjo tapti užblokuotas Hormuzo sąsiauris, Persijos įlanka ir JAV karas prieš Iraną.
Tačiau Vašingtone, eksperto manymu, galėjo būti nuspręsta šios temos vengti, nes ji atskleidžia rimtas D. Trumpo administracijos užsienio ir saugumo politikos spragas. Nors teokratinis mulų režimas niekam nepatinka, karas, kaip skelbta žiniasklaidoje, buvo pradėtas ribotai tariantis su generolais ir diplomatais, o Steve’ui Witkoffui ir Jaredui Kushneriui pavedus ieškoti derybų galimybių.
Derybos, pasak A. Medalinsko, vyksta vangiai, be to, į procesą iš pradžių nebuvo įtraukti Europos partneriai. Vėliau dėl to pats D. Trumpas juos kritikavo.
Respublikonai pradėjo klausti apie susitarimą su Putinu
Eksperto nuomone, vietoj šių problemų buvo pasirinkta kaltinti V. Zelenskį ir Ukrainą. Tačiau net tarp respublikonų atsirado klausiančių, kodėl karo auką ginantis Ukrainos prezidentas tapo pagrindiniu taikiniu, o D. Trumpas sudarė susitarimą su V. Putinu dėl dyzelino.
Kritikos sulaukė ne tik pats susitarimas, bet ir jo ribotas mastas, nes jis neišsprendžia degalų kainų problemos. A. Medalinskas kėlė klausimą, kodėl tokiomis aplinkybėmis Putinui dar kartą buvo tiesiamas „raudonas kilimas“.
Susitarimą pradėjus vertinti neigiamai ir respublikonams kartu su demokratais ėmus tartis dėl bendro dokumento, kuris jau buvo pasirašytas ir kurį gali paremti daugiau politikų, atsakomybė vėl buvo perkelta V. Zelenskiui.
Ukrainos prezidentas susitarimą pavadino stipriai valstybei netinkamu, silpnu veiksmu. A. Medalinsko vertinimu, D. Trumpas tai priėmė itin emocionaliai – tokia reakcija jam būdinga kalbant apie V. Zelenskį.
Tuomet, politologo manymu, pradėta svarstyti, ar nereikėtų grįžti prie Ukrainos seniai kelto klausimo dėl dalinių susitarimų: nebeatakuoti energetikos objektų, uostų, infrastruktūros ir kitų taikinių.
D. Trumpas šią idėją iškėlė greitai ir paskelbė, kad susitarimas jau pasiektas. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad nei Maskva, nei Kyjivas apie tokį susitarimą nežinojo, nors jis jau buvo pristatytas kaip įgyvendintas.
A. Medalinskas mano, kad tokį elgesį iš dalies lemia artėjantys rinkimai. Respublikonai gali prarasti ne tik Atstovų Rūmus, bet ir Senatą. Dėl to partijoje baiminamasi, kad demokratams atėjus į valdžią D. Trumpui grėstų ne tik apkalta, bet ir jo aplinkos žmonių parlamentiniai tyrimai.
Eksperto teigimu, D. Trumpo administracija ir artimiausi prezidento bendražygiai šią situaciją jau vertina kaip egzistencinę. Dėl to sprendimai tampa painūs. Jei taikos procesas iš tiesų pajudėtų, tai būtų teigiamas poslinkis, tačiau svarbiausia išlieka Ukrainos saugumo klausimas.
Esminis klausimas – JAV saugumo garantijos Ukrainai
A. Medalinskas pabrėžė, kad viena pagrindinių problemų buvo ir tebėra Jungtinių Valstijų nenoras suteikti penktojo NATO straipsnio apsaugą valstybei, kurios kol kas nenorima priimti į Aljansą – Ukrainai. Ši problema egzistavo ne tik D. Trumpo, bet ir Joe Bideno administracijos laikais.
Neaišku, kiek pagrįsta Vakarų žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija, kad tam tikromis aplinkybėmis JAV galėtų pritarti penktojo straipsnio garantijoms Ukrainai. Teritoriniai klausimai būtų atskiri, tačiau Ukrainai svarbiausia, kad pasibaigus karui šalis būtų saugi.
Ukraina siekia, kad V. Putinas po kurio laiko, pavyzdžiui, praėjus žiemai, nebandytų vėl pulti, manydamas, kad po karo liko nugalėtoju. A. Medalinsko teigimu, tam reikalingos JAV saugumo garantijos.
Joms atsiradus, galėtų būti įvestas Europos kariuomenės kontingentas, Rusijai būtų sunkiau reikalauti mažinti Ukrainos kariuomenę, o dėmesį būtų galima sutelkti į šalies atstatymą ir kitus taikos proceso klausimus.
Jeigu šie klausimai pajudėtų, tai būtų svarbus žingsnis Ukrainai ir viso Europos regiono saugumui. Vis dėlto daugybė tarpusavyje susijusių aplinkybių procesą daro sudėtingą ir sunkiai paaiškinamą.
Prieš rinkimus vien pareiškimų gali nepakakti
Atsakydamas į klausimą, ar D. Trumpas galėtų imtis papildomų veiksmų ir iki lapkričio 3-iosios paskelbti apie karo sprendimą, A. Medalinskas sakė, kad prezidentas dabar beveik neturi kito kelio.
Anksčiau D. Trumpas tvirtino, esą Ukraina ir Rusija turi pačios spręsti savo problemą. Tačiau dabar jis įsitraukė į daugybę susijusių krizių: Iraną, Ukrainą, atakuojamą Kyjivą, „Patriot“ raketų atsargų panaudojimą kare prieš Iraną, kaltinimus V. Zelenskiui ir susitarimą dėl dyzelino.
Jei būtų paskelbtas sprendimas nebeatakuoti energetikos objektų, daugelis šių temų galėtų pasitraukti į antrą planą. Tačiau svarbiausias klausimas, kurį A. Medalinskas kelia nuo NATO viršūnių susitikimo Vilniuje, yra Ukrainos kelias į NATO ir realūs žingsniai, kad ji taptų Aljanso nare. Su tuo susijusios ir penktojo straipsnio garantijos.
J. Bideno administracija tokiam sprendimui nepasiryžo, o D. Trumpas jį atmetė. Tuo metu buvo svarstomi ekonominiai susitarimai su Rusija dėl Sibiro, Arkties, retųjų metalų ir kitų sričių, o Ukraina šiam procesui trukdė.
Dabar, eksperto vertinimu, Ukrainai reikia ne simbolinio signalo, bet konkretaus veiksmo. Per pastaruosius dvejus metus žmonės įvairiose pasaulio dalyse priprato prie to, kad po D. Trumpo pareiškimų reikia laukti, kas bus po savaitės ar mėnesio. Todėl naujas pažadas nebesukels tokio poveikio – visuomenė norės įsitikinti, ar sprendimas tikrai bus įgyvendintas.
Iki rinkimų likus vos kelioms savaitėms, D. Trumpui, siekiančiam išsaugoti savo pozicijas, reikalingas ne pareiškimas, o realus žingsnis. Įklimpus į problemas, susijusias su Iranu, Ukraina, V. Putinu ir dyzelino susitarimu, pirmą kartą gali tekti ieškoti ne tariamo, o tikro taikos proceso sprendimo.
Vis dėlto, A. Medalinsko teigimu, tai daroma gerokai pavėluotai. Ukraina galėjo pakeisti karo eigą, jei būtų gavusi rimtesnę pagalbą. J. Bideno valdymo laikotarpiu tai galėjo įvykti 2022 metų pabaigoje, po Charkivo ir Chersono operacijų, arba per 2023 metų vasaros kontrpuolimą, kai Ukrainai nebuvo suteikta visa reikalinga ginkluotė.
Dar viena galimybė buvo D. Trumpo valdymo metais, kai Ukraina pradėjo atakuoti Rusijos naftos objektus ir šalyje kilo panika. Jei tuo metu būtų buvusi visa būtina balistinė ir antibalistinė ginkluotė, galėjo atsirasti galimybė perlaužti karo eigą.
