Carlosui Alcarazui nesėkmingai pasirodžius Šanchajaus ATP 1000 turnyre, Ispanijos žiniasklaida prisiminė istoriją apie Rafaelį Nadalį ir griežtą jo dėdės Toni Nadalio požiūrį į skundus dėl kamuoliukų.
Šanchajuje C. Alcarazas netikėtai nusileido belgui Zizou Bergsui. Mačo metu ispanas suklydo ne kartą, o jo nepasitenkinimas augo. Labiausiai žaidėją erzino, jo manymu, skirtingai atšokantys kamuoliukai.
C. Alcarazas savo treneriui Samueliui Lopezui teigė nesuprantantis, kodėl vienas kamuoliukas atšoka vienaip, o kitas – kitaip. Pasak jo, tokiomis sąlygomis žaisti buvo nepakeliama.
Ši situacija leidiniui „Punto de Break“ priminė T. Nadalio pasakojimą apie panašią patirtį, kuri prieš daugelį metų nutiko jo sūnėnui per „US Open“.
Jaunasis R. Nadalis tuomet buvo nepatenkintas turnyro kamuoliukais, nes negalėjo suteikti jiems įprasto stipraus sukimo. Per treniruotes jis nuolat kartodavo, kad kamuoliukai jam netinka ir trukdo žaisti taip, kaip norėtų. Galiausiai T. Nadalio kantrybė trūko.
Treneris sūnėnui pasakė, kad šiam reikia pralaimėti, o grįžus į Maljorką kamuoliukai vėl suksis taip, kaip jis nori.
R. Nadalis įsiklausė į šiuos žodžius ir pralaimėjo. Vis dėlto netikėta istorijos dalis paaiškėjo tik po kelių savaičių.
Kol T. Nadalis grįžo į Maljorką, jo sūnėnas išvyko į Pekiną. Ten R. Nadalis žaidė puikiai ir laimėjo visą turnyrą.
Vėliau Neapolyje T. Nadalis paklausė, kokio gamintojo kamuoliukais buvo žaidžiama Pekine. R. Nadalis, regis, nejaukiai pripažino, kad tai buvo tie patys „Wilson“ kamuoliukai, kuriuos Niujorke kritikavo.
T. Nadalis šią situaciją apibendrino ironiškai: Pekine kamuoliukai sukosi, o Niujorke – ne.
Ši istorija primena, kad net geriausi tenisininkai kartais dėl nesėkmių ima kaltinti išorines aplinkybes. Tačiau, kaip pabrėžiama straipsnyje, čempionus nuo kitų žaidėjų skiria gebėjimas susitelkti į tai, ką galima pakeisti pačiam. Užuot kaltinus kamuoliukus ar kitas sąlygas, svarbu prisitaikyti ir ieškoti būdų pagerinti savo žaidimą.
