Europos Sąjunga rengiasi iš esmės peržiūrėti pakuočių naudojimo, ženklinimo ir perdirbimo tvarką. Gyventojams tai gali reikšti brangesnes prekes bei kitokį atliekų rūšiavimą, o smulkiajam verslui – papildomą naštą. Ekspertai taip pat abejoja, ar milijoninės investicijos savaime užtikrins geresnius perdirbimo rezultatus.
Pirmiausia reikėtų atsakyti, kas iš tiesų perdirbama
D. Dundulis teigia, kad prieš keičiant pakuotes ir jų ženklinimą būtina įvertinti, kaip jos bus tvarkomos pasibaigus naudojimui. Jo nuomone, pirmiausia reikėtų atskirti pakuotes, kurias įmanoma perdirbti, nuo tų, kurios bus sudeginamos.
Jeigu pakuotė turi realią surinkimo ir perdirbimo galimybę, ją rūšiuoti prasminga. Tačiau pakuočių, kurios vis tiek keliauja į deginimą, jo vertinimu, nebūtina rūšiuoti – jos gali būti deginamos ir nerūšiuotos.
D. Dundulis pabrėžia, kad net švarią pirminę pakuotę, pavyzdžiui, polietileną, kartais sunku perduoti perdirbti. Kai nafta pigi, tokios medžiagos gali niekas nepriimti, o purvinos pakuotės praktiškai apskritai neperdirbamos.
Jo teigimu, pirmiausia reikėtų aiškiai nustatyti, ką galima perdirbti, ir tik tada kurti rūšiavimo sistemą. Perdirbamos pakuotės turėtų būti rūšiuojamos, o tos, kurios skirtos deginti, neturėtų būti dirbtinai įtraukiamos į sudėtingą rūšiavimo procesą.
Penkerių metų gali neužtekti
Vertindamas laikotarpį, per kurį reikėtų prisitaikyti prie naujų taisyklių, Ž. Mauricas sako, kad pokyčiai dažnai atidedami iki paskutinės minutės. Be to, kol kas nėra aišku, kaip tiksliai naujoji sistema veiks, kiek atliekų bus perdirbama ir koks bus jos efektyvumas.
Jo teigimu, teisėkūroje pirmiausia iš viršaus nustatomas bendras tikslas. Kaip pavyzdį ekonomistas pateikė galimą siekį iki 2040 metų pakuočių kiekį sumažinti 15 proc. Tačiau vėliau išryškėja technologiniai ir praktiniai apribojimai.
Ž. Mauricas pažymi, kad tokios valstybės kaip Vokietija ir Nyderlandai šioje srityje pirmauja, o Kinija taip pat sparčiai juda pirmyn. Kartu gali būti siekiama riboti pakuočių eksportą į Kiniją ir jų sugrįžimą į Europos rinką.
Eksperto vertinimu, dabar daugeliu atvejų judama apgraibomis: nustatomas tikslas, tačiau ne visada aišku, kaip jis bus pasiektas. Toks neapibrėžtumas ypač pavojingas smulkiajam verslui, kuris gali nespėti pasiruošti iki penkerių metų laikotarpio pabaigos.
Be to, dalis reikalavimų įsigalios anksčiau. Kai kurioms įmonėms vieną rytą gali paaiškėti, kad jos nebegali tęsti ankstesnės veiklos ir turi skubiai keisti procesus. Didžiosios korporacijos tokiems pokyčiams paprastai gali pasirengti lengviau, todėl gali dar labiau padidėti atotrūkis tarp jų ir mažųjų įmonių.
Didžiausi pranašumai gali atitekti Šiaurės šalims
Ž. Maurico nuomone, naujos taisyklės smarkiausiai paveiks smulkiuosius verslus ir įmones, kurios naudoja daug skirtingų prekių pakuočių. Didžiosios bendrovės greičiausiai turės daugiau įtakos procesui ir daugiau išteklių prisitaikyti.
Pagal šalis, jo vertinimu, daugiausia gali laimėti Vokietija, Nyderlandai ir Skandinavijos valstybės. Lietuva, jo teigimu, yra tarpinėje pozicijoje – turi ir stipriųjų, ir silpnesnių pusių, o Pietų Europos šalims gali tekti susidurti su dar didesniais iššūkiais.
Rūšiavimas turi mažinti, o ne didinti išteklių švaistymą
D. Dundulis mano, kad reikalavimai ir kontrolė gali paskatinti gyventojus rūšiuoti daugiau. Tačiau tam būtina tinkama infrastruktūra, ypač tvarkant bioatliekas.
Jeigu bioatliekos patenka į bendrą komunalinių atliekų konteinerį, jos užteršia pakuotes. Net vėliau jas išrūšiavus, tokios pakuotės gali būti nebetinkamos perdirbti. Pakuočių plovimas taip pat reikalauja daug vandens, todėl pats perdirbimas neturėtų virsti kitų išteklių švaistymu.
Ekspertas pabrėžia, kad būtina vertinti visą atliekų tvarkymo grandinę, o ne vien rūšiavimo faktą. Kai kuriose Vakarų šalyse sistema organizuota taip, kad būtų aišku, kurios atliekos iš tiesų gali būti perdirbtos, todėl žmonės nerūšiuoja vien dėl paties rūšiavimo.
Neapibrėžtos taisyklės gali pristabdyti inovacijas
Ž. Mauricas pripažįsta, kad kiekvienas pokytis gali atverti naujų galimybių investicijoms ir inovacijoms. Vis dėlto, jeigu teisinė aplinka bus pernelyg neaiški, įmonės gali vengti investuoti arba pasirinkti ne tą kryptį.
Ekonomistas tai palygino su automobilių parko dyzelizacija. Siekiant sumažinti CO₂ emisijas, Europoje buvo pereita prie dyzelinių automobilių, o Kinija pasirinko elektromobilius. Dabar Kinija šioje srityje lenkia Europos Sąjungą, o Europa susiduria su dyzelino kainos ir pasiūlos disbalansu.
Panašių problemų gali kilti ir pakuočių sektoriuje, jeigu sprendimai bus tik nuleidžiami iš viršaus. Ž. Mauricas pabrėžia paskatų svarbą ir kaip gerą pavyzdį nurodo Lietuvos užstato sistemą. Ji finansiškai skatina gyventojus grąžinti tam tikras pakuotes, todėl surenkama viena didžiausių plastikinių butelių dalis.
Jo vertinimu, visiškai kitokia situacija susidaro ten, kur rūšiavimas grindžiamas vien savanoriškumu. Italijoje, kur atliekoms gali būti skirti 25 skirtingi konteineriai, sistema, jo teigimu, tampa chaotiška ir žmonės dažnai nerūšiuoja. Kai nėra aiškios paskatos, vieni gyventojai rūšiuoja, o kiti – ne.
Toks procesas gali demotyvuoti žmones, ypač jei išrūšiuotos atliekos vėliau vis tiek patenka į bendrą konteinerį ar kitais neaiškiais keliais pašalinamos iš sistemos. Todėl svarbu apsibrėžti, ar tikslas yra vien rūšiuoti, ar pasiekti aiškiai išmatuojamus rezultatus.
Keisis ir pakuočių medžiagų rinka
Ž. Mauricas atkreipia dėmesį, kad Europa, palyginti su Jungtinėmis Valstijomis ir Kinija, pati sugeneruoja palyginti nedaug plastiko atliekų ir šioje srityje jau yra viena pirmaujančių.
Įgyvendinant naują iniciatyvą plastiko naudojimas gali dar labiau mažėti, o kartono – didėti. Taip pat gali atsirasti didesnė aliuminio ar stiklo pakuočių paklausa.
Todėl pokyčiai gali pertvarkyti visą pakuočių struktūrą ir sukurti naujų galimybių įmonėms, gaminančioms kartoną, stiklinę tarą, aliuminį ar iš vienos medžiagos pagamintas, nemišrias pakuotes.
