Povandeninė operatorė Veronika naujienų portalui tv3.lt papasakojo apie neįprastą profesiją, filmavimo po vandeniu iššūkius ir netikėčiausią susitikimą su rykliu. Moteris taip pat atskleidė, kas ją labiausiai traukia šiame darbe.
Tv3.lt pradeda naują straipsnių ciklą „Už kadro“, kuriame bus pristatomos skirtingos profesijos ir žmonės, pasirinkę įvairius karjeros kelius. Ciklo metu bus kalbinami skirtingų sričių atstovai ir siekiama parodyti tai, ko dažnai nematome iš šalies.
Į povandeninį pasaulį atvedė smalsumas
Povandeninė operatorė – reta profesija, tačiau Veronika pasakoja, kad sąmoningai tokio tikslo iš pradžių nekėlė. Pasak jos, veikiau pats vanduo ją atvedė į šią sritį.
2024 metais moteris išvyko į Los Andželą, kur norėjo išbandyti save. Ten jai natūraliai kilo noras žiūrėti gamtos dokumentinius filmus. Iki tol tokio stipraus susidomėjimo ji nejautė, tačiau Amerikoje būtent dokumentikos tapo tuo, kas ją labiausiai ramino.
Daug laiko praleisdama prie vandens, Veronika ėmė svarstyti, kaip atrodo vandenynai, kuriuos iki tol matė tik ekrane. Sprendimas išbandyti nardymą buvo spontaniškas – moteris leido sau svajoti ir pradėti šią kelionę neturėdama didelių lūkesčių.
Aktyviai praktikuotis, mokytis ir studijuoti ji pradėjo prieš dvejus metus. Kadangi Lietuvoje galimybių dirbti šioje srityje nėra daug, Veronika keliauja po pasaulį ir patirties semiasi iš užsienio profesionalų – Amerikoje, Meksikoje ir Azijos šalyse. Ji sako, kad į šią veiklą ją atvedė atsitiktinumas bei smalsumas.
Pirmasis nėrimas – į Ramųjį vandenyną
Pirmą kartą Veronika nėrė Indonezijoje, Balyje. Prieš tai ji maždaug tris mėnesius praleido Amerikoje, o vėliau, sekdama intuicija, nusprendė išvykti į Indoneziją. Ji neturėjo nei konkretaus plano, nei pasirinktos nardymo mokyklos – žinojo tik kryptį ir norėjo išsiaiškinti, ar tokia patirtis bus įveikiama jos kūnui ir protui.
Mokymus ji pradėjo negiliame baseine. Tik po kelių bandymų komanda išvyko į Ramųjį vandenyną, kur Veronika nėrė į 15 metrų gylį.
Moteris prisimena, kad baimės ar nepatogumo nejuto – po vandeniu jautėsi taip, tarsi būtų savo kambaryje. Pirmasis nėrimas atvirame vandenyne jai suteikė ramybės pojūtį, kurio ji ilgai ieškojo.
Filmavimas jūroje reikalauja ne tik kameros
Praėjusiais metais Veronika su komanda nufilmavo pirmąjį Lietuvos kino istorijoje povandeninį dokumentinį filmą apie Baltijos jūros dugną ir jame išlikusį reliktinį mišką. Įprasta kūrybos erdvė tuo metu persikėlė po vandeniu.
Pasirengimas tokiam darbui – sudėtingas. Reikia pasirūpinti kamera, sausu kostiumu, įvairiais priedais, komanda, laivu, kapitonu ir leidimais. Veronika pabrėžia, kad įrangos kiekis ir svoris yra dideli. Norint jūroje filmuoti dronais, dar reikia gauti kariuomenės ir laivyno sutikimus.
Darbas priklauso ir nuo oro bei kitų gamtos sąlygų. Niekada nėra visiškai aišku, ar komandai pavyks išplaukti į jūrą ir tęsti filmavimą. Todėl povandeninis darbas tampa kantrybės išbandymu – filmuojama aplinkoje, kurios neįmanoma kontroliuoti.
Saugumas priklauso ne tik nuo po vandeniu esančio operatoriaus. Krante dirbantys žmonės turi būti itin atidūs, kad į vandenį neįkristų apšvietimo įranga ar kitas elektrinis daiktas, kol naras yra po vandeniu.
Šių saugumo principų Veronika vis dar mokosi. Lietuvoje tokios praktikos ir žinių, jos teigimu, nėra daug, todėl dažniausiai ji tobulinasi Los Andžele. Ten moteris turi povandeninio operatorinio darbo mentorius, su kuriais aptaria tolesnius žingsnius, mokosi saugumo ir perpranta kūrybos po vandeniu subtilybes.
Baltijos jūra – tamsi, šalta ir sunkiai nuspėjama
Povandeninio filmavimo sudėtingumas priklauso nuo pasirinktos vietos. Baseine aplinka yra gerokai lengviau kontroliuojama, o Baltijos jūroje operatoriui tenka susidurti su daugybe papildomų iššūkių.
Filmavimas Baltijos jūroje pernai truko beveik visą vasarą – nuo gegužės iki rugsėjo. Jūra čia tamsi ir šalta, o matomumas, jei pasiseka, siekia vos 4–5 metrus. Vandenyne jis dažnai būna 20–30 metrų.
Komandai teko taikytis prie bangavimo, srovių, prasto matomumo ir kitų netikėtų aplinkybių, kurios neretai sugriaudavo iš anksto sudėliotus planus. Tobulų sąlygų filmavimo metu taip ir nepavyko sulaukti.
Net ir vandenyne, kur sąlygos gali būti palankesnės, išlieka kita rizika. Kai operatorius susitelkia į vaizdą kameros monitoriuje, jis gali laikinai prarasti aplinkos pojūtį ir pamiršti pasirūpinti savo saugumu. Todėl, anot Veronikos, labai svarbu, kad šalia būtų žmogus, stebintis narą, kol šis visiškai pasineria į kūrybą.
Didžiausios klaidos kyla dėl skubėjimo
Apie pavojus Veronika stengiasi negalvoti pernelyg stipriai, tačiau išlieka budri. Ji nuolat stiprina save emociškai ir fiziškai, kad baimė bei nerimas netrukdytų dirbti. Po vandeniu ji jaučiasi saugi ir šią aplinką vertina kaip erdvę, kurioje gali įgyvendinti kūrybines idėjas.
Dažniausiai nardant pasitaikančios klaidos, jos teigimu, kyla iš skubėjimo. Prieš nėrimą būtina patikrinti įrangą, atkreipti dėmesį į kitus narus, susikaupti būsimai užduočiai ir nepervertinti savo gebėjimų bei kvalifikacijos.
Netikėtas susitikimas su rykliu
Per dvejus aktyvios veiklos metus Veronikai teko nardyti įvairiose pasaulio vietose. Vienas labiausiai įsiminusių susitikimų įvyko Katalinos saloje Amerikoje, garsėjančioje povandeniniais miškais, vadinamais „Kelp Forest“. Juose augantys augalai gali siekti net 30 metrų ilgį. Tai saugoma teritorija ir viena gražiausių vietų pasaulyje nardyti bei filmuoti.
Katalinos saloje Veronika dalyvavo povandeninio operatorinio kursuose, kuriuos vedė garsus operatorius iš Niujorko. Tarp daugybės augalų nesunku pasiklysti, pamesti kartu neriantį žmogų ar išplaukti visai ne ten, kur planuota.
Taip nutiko ir Veronikai. Filmuodama ji prarado iš akių savo trenerį, nes pernelyg susitelkė į kadrą. Ieškodama mentoriaus ir sukdamasi ratu, moteris staiga priešais veidą išvydo iš augalų išnyrantį ryklį.
Veronika instinktyviai mėgino pradėti filmuoti, tačiau dėl streso net nesugebėjo paspausti REC mygtuko. Šį susitikimą ji vadina vienu įspūdingiausių ir netikėčiausių – ryklys prieš akis atsirado visiškai netikėtai.
Kiekvienas nėrimas Ramiajame, Karibų ar Atlanto vandenyne atskleidžia vis kitokią gamtą. Veronika sako besijaučianti laiminga galėdama pažinti skirtinguose pasaulio kraštuose gyvenančius gyvūnus ir augančius augalus.
