Netekus artimojo šeimai tenka apsispręsti, kaip laidoti jo palaikus. Kremavimas pasirenkamas vis dažniau, tačiau tikintiesiems kyla klausimas, ar ši praktika suderinama su Katalikų Bažnyčios mokymu. Anksčiau Bažnyčia į kremavimą žiūrėjo griežčiau, nes jis buvo siejamas su pagoniškais papročiais ir krikščioniškojo tikėjimo atmetimu.
Šiandien kremavimas katalikams leidžiamas, tačiau taikomos tam tikros sąlygos. Svarbu, kokiais motyvais jis pasirenkamas, kaip elgiamasi su pelenais ir ar išsaugoma pagarba mirusiajam bei tikėjimas kūno prisikėlimu.
Kada kremavimas nelaikomas nuodėme?
Pagal šiuolaikinį Katalikų Bažnyčios mokymą kremavimas savaime nėra nuodėmė, jei jis pasirenkamas ne dėl priežasčių, kurios paneigtų krikščioniškąjį tikėjimą, rašo fakt.pl.
Bažnyčios pozicija pasikeitė 1963 metais. Tuometė Šventosios Oficijos kongregacija, dabar vadinama Tikėjimo doktrinos dikasterija, leido katalikams rinktis kremavimą, jeigu toks sprendimas nėra grindžiamas krikščioniškojo mokymo neigimu.
Tradiciškai krikščionys mirusiuosius laidodavo karstuose, žemėje. Ši praktika buvo siejama su pagarba kūnui, tikėjimu prisikėlimu ir amžinojo gyvenimo viltimi. Kremavimas ilgą laiką vertintas nepalankiai dėl jo sąsajų su kai kuriais pagoniškais papročiais.
Vis dėlto Bažnyčiai svarbi ne tik fizinė palaikų forma, bet ir žmogaus orumas, pagarba mirusiajam bei tikėjimas prisikėlimu. Todėl pats kremavimo procesas katalikų tikėjimui neprieštarauja, jei juo nesiekiama paneigti krikščioniškojo mokymo apie mirtį ir amžinąjį gyvenimą.
Kur turi būti laikomi kremuoto žmogaus pelenai?
Leisdama kremuoti palaikus, Bažnyčia kartu pabrėžia, kad su jais būtina elgtis pagarbiai. Kremuoti palaikai turėtų būti palaidoti šventoje vietoje – kapinėse arba kolumbariume, laikantis vietos Bažnyčios nustatytos tvarkos.
Bažnyčia nepritaria pelenų išbarstymui ore, ant žemės ar vandenyje. Taip pat nerekomenduojama jų paversti asmenine atminimo relikvija ir nuolat laikyti namuose. Tokios nuostatos grindžiamos pagarba mirusiojo palaikams, kuri išlieka svarbi ir po kremavimo.
Vadinasi, urna neturėtų būti laikoma vien simboliniu prisiminimu apie artimą žmogų. Ji turėtų būti palaidota arba patalpinta tam skirtoje vietoje, atitinkančioje Bažnyčios mokymą.
Ar po kremavimo aukojamos šv. Mišios?
Kremavimas neužkerta kelio katalikiškoms laidotuvėms, maldai už mirusįjį ar šv. Mišių aukojimui. Laidotuvių liturgija gali būti rengiama tiek prieš kremavimą, tiek po jo.
Konkreti tvarka priklauso nuo šalies ir vietos Bažnyčios nuostatų. Kai kur šv. Mišios aukojamos prie karsto, o tik po jų palaikai kremuojami. Vėliau urna palaidojama kapinėse arba pastatoma kolumbariume.
Taigi kremavimas neturi tapti kliūtimi atsisveikinti su mirusiuoju pagal katalikiškas tradicijas. Jis taip pat nepanaikina galimybės melstis už mirusįjį ir patikėti jį Dievo gailestingumui.
Ar kremavimo metu kenčia žmogaus siela?
Klausimas, ar kremavimo metu siela patiria kančią, kartais kyla artimiesiems. Tačiau toks požiūris nėra pagrįstas katalikų teologijos mokymu.
Katalikų tikėjime mirtis suprantama kaip kūno ir sielos atsiskyrimas. Kremavimo procesas paveikia tik fizinius palaikus, todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl kūno laidojimo būdo kenčia mirusiojo siela.
Biblijoje taip pat nėra tiesioginio draudimo kremuoti mirusiuosius. Nors Šventajame Rašte dažnai kalbama apie laidojimą kapuose, konkreti palaikų laidojimo forma nelaikoma sąlyga, lemiančia žmogaus išganymą.
Kodėl pirmenybė vis dar teikiama laidojimui žemėje?
Nors kremavimas leidžiamas, Katalikų Bažnyčia ir toliau pirmenybę teikia tradiciniam laidojimui žemėje. Manoma, kad toks būdas ypač aiškiai išreiškia pagarbą mirusiojo kūnui ir tikėjimą kūno prisikėlimu.
Tačiau kremavimą pasirinkę žmonės savaime nepažeidžia Bažnyčios mokymo. Svarbiausi yra sprendimo motyvai ir pagarbus elgesys su palaikais, o ne pats kremavimo faktas.
Taigi katalikams kremavimas yra priimtina laidojimo alternatyva. Laikantis nustatytų taisyklių, po kremavimo galima tinkamai atsisveikinti su mirusiuoju, aukoti šv. Mišias ir išlaikyti krikščionišką pagarbą žmogui.
