Praėjusią savaitę „Flydubai“ lėktuve kilęs incidentas, kai antrasis pilotas esą mėgino užgrobti orlaivį ir pražudyti jame buvusius žmones, keleiviams sukėlė didžiulę baimę dėl gyvybės. Ši istorija paveikė ir ją sekusius žmones – kai kurie dabar nerimauja dėl skrydžių. Psichologas profesorius Robertas Boras leidiniui „The Independent“ sakė, kad tai buvo „kiekvieno košmaras“, tačiau pateikė būdų, kaip tokį nerimą vertinti.
Trečiadienį reiso FZ1073, skridusio iš Dubajaus į Tel Avivą, lėktuvas per mažiau nei 30 sekundžių prarado daugiau kaip 4 km aukščio. Įgula paskelbė pavojaus signalą, o orlaivis virš Jordanijos pakeitė skrydžio kryptį.
Užpuoliką keli keleiviai ir įgulos nariai sulaikė prispaudę jį prie lėktuvo grindų. Avarinį nusileidimą Saudo Arabijoje atliko britas pilotas, skridęs kaip keleivis ir tuo metu nevykdęs tarnybinių pareigų.
Robertas Boras, klinikinės aviacijos ir kosmoso psichologas iš „Centre for Aviation Psychology“, parašęs mokslinių darbų ir knygų apie skrydžių baimės gydymą, pripažino, kad toks įvykis gali atrodyti kaip pats baisiausias keleivio scenarijus. Vis dėlto, jo teigimu, nerimą svarbu vertinti platesniame kontekste.
Psichologas pažymėjo, kad tokie įvykiai yra itin reti – per visą moderniosios aviacijos istoriją juos būtų galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Jis taip pat atkreipė dėmesį į neįtikėtiną šio atvejo baigtį ir įgulos bei keleivių parodytą drąsą.
R. Boro vertinimu, incidentas primena, kad net ir susidūrus su itin pavojinga bei bauginančia situacija jos baigtis nebūtinai turi būti tragiška. Būtent taip, pasak jo, reikėtų į šį įvykį žvelgti.
Kol kas nėra aišku, kas paskatino piloto išpuolį ir galimą bandymą užgrobti lėktuvą, taip pat kokie buvo jo motyvai. Kad užpuolimą įvykdė profesionalus pilotas, sukėlė klausimų dėl skraidančiojo personalo tikrinimo ir vertinimo, ar konkretus pilotas gali saugiai vykdyti skrydžius.
R. Boras pabrėžė, kad pilotai yra aukštos kvalifikacijos specialistai, kurių darbe ypatingą vietą užima saugumas ir apsauga. Tas pats, jo teigimu, taikytina ir oro bendrovėms, todėl toks atvejis yra išskirtinai retas.
Kodėl žmonės bijo skristi?
Skrydžių baimė patenka tarp dešimties labiausiai paplitusių fobijų, ypač šalyse, kuriose oro transportu naudojamasi dažnai. Tačiau ši baimė išsiskiria tuo, kad ne visada paskatina žmogų visiškai atsisakyti skrydžių.
Lėktuvas daugeliui būtinas norint nuvykti į kitą šalį atostogų, aplankyti užsienyje gyvenančius artimuosius ar draugus arba atlikti darbo pareigas. Todėl žmonės, kuriems skristi nemalonu ar baisu, dažnai vis tiek renkasi lėktuvą, nes nori pasiekti kelionės tikslą.
Tuo skrydžių baimė skiriasi nuo fobijų, kurių galima lengviau išvengti. Pavyzdžiui, klounų bijantis žmogus gali neiti į cirką, nežiūrėti filmų su bauginančiais klounais ar likti namuose per Heloviną.
Nors kai kurie žmonės tvirtina daugiau niekada nesėsiantys į lėktuvą, psichologas teigia, kad skrydžių baimė nebūtinai reiškia ilgalaikį jų vengimą. Ji gali pasireikšti padidėjusiu susijaudinimu, įtampa ir nuolatiniu nerimu.
Bijantys keleiviai gali prakaituoti, patirti stresą ir nuolat galvoti apie galimus pavojus. Kai kurie mėgina susitarti su aplinkiniais, savimi, Dievu ar kitomis jėgomis. Tačiau tai dar nereiškia, kad jie neįlips į lėktuvą – dalis žmonių, nors ir nenori skristi, su šia patirtimi susitvarko.
Skrydžių nerimą sukelia ne vien žinia apie avariją. Priežasčių gali būti daug. Kai kuriems žmonėms neįprasta pati mintis, kaip sunki metalinė konstrukcija išsilaiko ore, kitiems nerimą kelia fiziniai skrydžio pojūčiai. R. Boras priminė, kad žmonės evoliuciškai nėra prisitaikę skraidyti – mūsų organizmui įprastesnis buvimas ant žemės.
Baimę gali sustiprinti ir kasdienis stresas, ankstesni išgyvenimai bei bendras nerimas. Pasak psichologo, žmonės retai į lėktuvą sėda visiškai atsikratę kitų rūpesčių.
Po incidento ar avarijos nerimas kurį laiką gali padidėti dėl vadinamojo „ką tik įvyko“ efekto. Paskutinis ryškus įvykis pakeičia žmogaus rizikos suvokimą. Panašiai gali paveikti stipri turbulencija ar kita traumuojanti patirtis, nesusijusi su aviacija, pavyzdžiui, automobilio avarija.
Dėl to žmonės gali imti elgtis atsargiau: ieškoti papildomos informacijos, tikrinti orų prognozes, vertinti konkrečios oro bendrovės patikimumą ar net pasirinkti kitą vežėją. Kai kurie gali pakeisti jau užsakytą skrydį, tačiau tai nebūtinai reiškia visišką kelionių lėktuvu atsisakymą.
Skrydžių baimę gali lemti ir ilgalaikės aplinkybės. Pavyzdžiui, ji gali būti susijusi su šeimos aplinka, jei vienas iš tėvų ar kitų giminaičių taip pat bijojo skristi.
Dėl daugybės galimų priežasčių sunku tiksliai pasakyti, ar pastaruoju metu ši baimė tapo labiau paplitusi dėl didesnio dėmesio mirtinoms avarijoms. Be to, žmonės ir toliau aktyviai naudojasi oro transportu.
R. Boro teigimu, dabartiniai statistiniai rodikliai tikriausiai nesiskiria nuo tų, kurie fiksuoti per pastaruosius 15–20 metų. Nors garsiai nuskambėję įvykiai sulaukia daug dėmesio, bendras oro transporto saugumas nepasikeitė ir neatsirado nauja era, kurioje jis pradėjo prastėti.
Kaip sumažinti nerimą prieš skrydį?
Į lėktuvą sėdantys žmonės kartais baiminasi ne tik paties skrydžio, bet ir savo organizmo reakcijos – panikos priepuolio ar jausmo, kad stresas taps nevaldomas.
Psichologas aiškina, kad tokia reakcija yra žmogiška: organizmas stengiasi apsaugoti žmogų nuo to, ką jis suvokia kaip pavojingą ar nepageidaujamą.
Nerimą prieš skrydį galima mažinti pasitelkus terapiją. Tai gali būti savarankiškas atitinkamos literatūros skaitymas arba darbas su konsultantu, psichoterapeutu ar psichologu.
Tokio gydymo metu siekiama suprasti, kas konkrečiai skrydžio aplinkoje kelia stresą, kaip į tai reaguoja organizmas ir kokiais būdais galima suvaldyti šią reakciją.
Jeigu skrendate su žmogumi, kuris bijo skrydžių, R. Boras ragina jo jausmų nenuvertinti. Pasak jo, frazės, kuriomis žmogus raminamas sakant, kad „taip niekada nenutiks“, gali tik priversti jį jaustis blogiau dėl problemos, su kuria jis susiduria.
