Parudavusi tujos šakelė dar nereiškia, kad augalas serga ar žūsta. Spalvos pokyčius gali sukelti visiškai skirtingos priežastys – nuo natūralaus senesnės lapijos kritimo iki sausros, užmirkusių šaknų, žiemos pažeidimų, kenkėjų ar ligų. Todėl pirmas žingsnis turėtų būti ne trąšos ar purškimas, o atidesnė paties augalo apžiūra.
Svarbu pasižiūrėti, kur tiksliai tuja ruduoja. Jei spalvą keičia tik senesnė lapija augalo viduje, situacija visai kitokia nei tada, kai ruduoja jauni ūglių galiukai, viena visa tujos pusė arba palaipsniui nyksta visas augalas.
Jei tik renkatės sodinuką, verta įvertinti ir jo šaknų būklę. Apie skirtumus plačiau rašoma straipsnyje apie vazone bei grunte augintas smaragdines tujas. Problemos, kurios vėliau atrodo kaip nepaaiškinamas geltonavimas ar džiūvimas, kartais prasideda dar sodinimo metu.
1. Ne kiekvienas rudavimas yra liga
Tujos yra visžalės, tačiau tai nereiškia, kad kiekviena jų lapelio dalis išlieka žalia visą augalo gyvenimą. Senesnė lapija augalo viduje palaipsniui nunyksta ir nukrinta, o rudenį šis procesas gali būti pastebimas gerokai ryškiau.
Natūralus senos lapijos kritimas dažniausiai matomas tujos viduje, arčiau kamieno, o išoriniai jauni ūgliai išlieka sveiki ir žali. Kai kurių tujų veislių spalva žiemą taip pat gali įgauti rusvesnį ar bronzinį atspalvį. Pavasarį prasidėjus augimui jų spalva vėl keičiasi.
Jeigu ruduoja būtent išoriniai ūglių galiukai, pažeidimas sparčiai plečiasi arba džiūsta ištisos šakos, tokio vaizdo jau nereikėtų automatiškai nurašyti sezoniniam pokyčiui.
2. Patikrinkite žemę, o ne vien tujos spalvą
Ir sausra, ir nuolat permirkusi dirva gali baigtis panašiai – tuja pradeda prarasti spalvą, silpsta, o dalis šakelių ruduoja. Todėl iš pageltusios lajos vienos neįmanoma nuspręsti, kad augalui būtinai trūksta vandens.
Jei žemė ilgą laiką šlapia ir blogai drenuojama, šaknims pradeda trūkti oro. Tokios sąlygos taip pat palankios kai kurioms šaknų ligoms, tarp jų ir Phytophthora sukeliamiems pažeidimams. Sausoje dirvoje problema priešinga – šaknys negali aprūpinti visžalės lajos pakankamu kiekiu vandens.
Ypač atidžiai tujas verta apžiūrėti po žiemos. Šaltas sausas vėjas ir žiemos bei ankstyvo pavasario saulė gali išdžiovinti visžalių augalų lapiją tuo metu, kai įšalusioje ar labai šaltoje žemėje šaknys negali pakankamai greitai papildyti prarasto vandens. Tokie pažeidimai neretai stipresni vienoje, labiau saulei ar vėjui atviroje augalo pusėje.
3. Ruda tujos viduje ir ruda išorėje – ne tas pats
Jeigu praskleidus tankią lają matyti sausesni, rusvi senesni ūgliai prie kamieno, o išorinis augalo paviršius sveikas, dažnai tai yra normalus senesnės lapijos nykimas. Tujos vidų pasiekia mažiau šviesos, o seniausia lapija ilgainiui pakeičiama nauju augimu išorinėje lajos dalyje.
Visai kitaip reikėtų vertinti situaciją, kai pradeda mirti šakų galai, atsiranda aiškiai atskirtų rudų plotų arba viena šaka paruduoja nuo galo vis gilyn. Tokiu atveju jau verta ieškoti aplinkos pažeidimo, kenkėjo ar ligos požymių.
Sausas ir akivaizdžiai negyvas šakeles galima pašalinti, tačiau nereikėtų stipriai karpyti sveikos tujos vien tam, kad būtų „išvalytas“ jos vidus. Daugelis tujų prastai atželia iš senos, visiškai plikos medienos, todėl gilus genėjimas gali palikti ilgai neužaugančių tarpų.
4. Kada galima įtarti ligą?
Tujas gali pažeisti kelios skirtingos ligos, todėl vien žodis „grybelis“ problemos nepaaiškina. Pavyzdžiui, kai kurių ūglių ligų atveju pirmiausia gelsta ir ruduoja šakelių galai, o pažeistuose audiniuose gali būti matomų smulkių tamsių vaisiakūnių. Kitos problemos prasideda šaknyse ir iš pradžių matomos tik kaip bendras augalo silpimas.
Jeigu pažeistos vietos aiškiai plečiasi, galima pradėti nuo paprastų sanitarinių veiksmų:
- pašalinti visiškai nudžiūvusias ir stipriai pažeistas šakeles;
- nepalikti sergančių augalo liekanų po gyvatvore;
- patikrinti, ar augalai nėra nuolat šlapi ir pernelyg suspausti;
- prieš naudojant augalų apsaugos priemonę nustatyti, kokia problema iš tikrųjų gydoma.
Purškimas „nuo grybelio“ vien todėl, kad tuja parudavo, nėra gera diagnostika. Tą patį išorinį požymį gali sukelti sausra, užmirkimas, žiemos pažeidimas, šaknų liga ar visai kita problema, todėl pirmiausia reikia ieškoti papildomų požymių.
5. Nepamirškite kenkėjų ir kitų mechaninių pažeidimų
Tujas gali pažeisti amarai, skydamariai ir kiti smulkūs kenkėjai. Kai kurių pažeidimų iš kelių metrų net nesimato, todėl įtartiną šaką verta apžiūrėti iš arti, o ne vien vertinti visos gyvatvorės spalvą.
Atkreipkite dėmesį:
- ar pažeidimas prasideda nuo jaunų ūglių galiukų;
- ar ant šakelių nėra smulkių vabzdžių, skydelių ar neįprastų apnašų;
- ar ruduoja viena konkreti augalo pusė;
- ar ant šakelių ir lapijos nėra smulkių juodų taškelių ar kitų aiškių pažeidimo požymių.
Taip pat verta prisiminti visai ne biologines priežastis. Šalia gatvių augančias tujas gali veikti kelių barstymo druskos, o mechaninis šaknų, kamieno ar šakų pažeidimas kartais išryškėja tik praėjus kuriam laikui.
Ką praktiškai daryti pradėjusiai ruduoti tujai?
Užuot iš karto pylus trąšas ar purškus augalą, naudinga pradėti nuo kelių paprastų patikrinimų:
- praskirkite mulčią ir patikrinkite tikrąją dirvos drėgmę prie šaknų;
- įvertinkite, ar vanduo po lietaus neužsistovi aplink augalą;
- palyginkite, ar ruduoja senoji vidinė lapija, ar nauji išoriniai ūgliai;
- apžiūrėkite šakelių galiukus, kamieno pagrindą ir pačią gyvatvorės apačią;
- prisiminkite, kada problema prasidėjo – po sausros, žiemos, gausių liūčių, persodinimo ar genėjimo.
Toks patikrinimas dažnai pasako daugiau nei pati ruda spalva. Jei augalas ruduoja vis plačiau, nyksta ištisos šakos, laja retėja arba pradeda silpti visas augalas, priežastį verta nustatyti tiksliau, o ne mėginti iš eilės visas įmanomas priemones. Tujų rudavimas yra simptomas, o ne viena konkreti liga – todėl tinkamas sprendimas priklauso nuo to, kas tą simptomą sukėlė.
