Jauną graikinį riešutmedį verta pradėti formuoti anksti, kol netinkamus ūglius dar galima pašalinti nedideliais pjūviais. Pagrindinis tikslas nėra kuo daugiau nugenėti. Atvirkščiai – reikia padėti medžiui suformuoti tvirtą kamieną, vieną aiškų pagrindinį lyderį ir kelias stiprias, gerai išsidėsčiusias būsimos lajos šakas.
Graikinis riešutmedis natūraliai gali užaugti dideliu medžiu, todėl pirmųjų sezonų klaidos po dešimties ar dvidešimties metų tampa gerokai sunkiau pataisomos. Jauname amžiuje pašalintas kelių centimetrų storio konkurentas palieka nedidelę žaizdą, o tą patį sprendimą atidėjus daugeliui metų gali tekti pjauti jau stambią šaką.
Pirmiausia – tinkamas genėjimo laikas
Graikinis riešutmedis nėra tas medis, kurį reikėtų automatiškai genėti kartu su visais kitais vaismedžiais žiemos pabaigoje. Riešutmedžiai linkę gausiai leisti sultis iš pjūvių, kai vėlyvą žiemą ir ankstyvą pavasarį prasideda aktyvus sulčių judėjimas.
Namų sode formuojamuosius pjūvius saugiausia planuoti nuo vasaros vidurio iki ankstyvo rudens. Tuo metu medis yra su lapais, aktyviai auga, o pjūvio vieta turi laiko pradėti užsiverti iki žiemos. Didelių, nereikalingų pjūvių vis tiek reikėtų vengti.
Jeigu pavasarį nulūžo šaka ar atsirado kita situacija, dėl kurios pjūvio atidėti negalima, medžio nereikia palikti pavojingai pažeisto vien dėl kalendoriaus. Tačiau planinį formavimą geriau atlikti tinkamesniu metų laiku.
Pirmieji metai po pasodinimo
Pirmaisiais metais svarbiausia nuspręsti, kuris ūglis taps pagrindiniu kamieno tęsiniu. Dažniausiai tai būna aukščiausias ir stipriausias vertikalus ūglis, tačiau vien jo padėtis viršuje nėra pakankama priežastis jį palikti. Lyderis turi būti sveikas, tiesus, gerai prisitvirtinęs ir augti tinkama kryptimi.
Jeigu viršūnėje atsiranda du beveik vienodo stiprumo vertikalūs ūgliai, jų nereikėtų ilgai palikti augti kaip dviejų lygiaverčių kamienų. Tokia šakutė medžiui storėjant gali tapti konstrukciškai silpna. Vienas ūglis pasirenkamas pagrindiniu, o konkurento augimas apribojamas arba jis pašalinamas.
Vis dėlto pirmomis savaitėmis po pasodinimo nebūtina skubėti pjauti kiekvieno abejonių keliančio ūglio. Jei lyderis dar silpnas arba pažeistas, vieną konkurentą galima trumpam palikti kaip atsarginį. Kai aiškiai matyti, kuris ūglis vystosi geriau, nereikalingas pašalinamas.
Jeigu pagrindinis ūglis plonas ir vėjo lengvai lankstomas, jį galima pririšti prie atramos. Raištis turi laikyti medelį, bet nespausti žievės. Augančio jauno kamieno storis gana greitai keičiasi, todėl tvirtinimo vietą per sezoną reikia kelis kartus patikrinti.
Ar pasodintą riešutmedį būtina patrumpinti?
Profesionaliuose riešutmedžių soduose jauni sodinukai dažnai trumpinami pagal konkrečią pasirinktą formavimo sistemą. Tačiau namų sode nereikėtų aklai nupjauti kiekvieno medelio iki vienodo aukščio vien todėl, kad taip parodyta vienoje schemoje.
Jeigu įsigytas sodinukas jau turi sveiką, tiesų centrinį lyderį ir tinkamai išsidėsčiusius šoninius ūglius, galima apsiriboti minimaliu formavimu. Jei kamieno tęsinys nulūžęs, kreivas ar jo apskritai nėra, iš tinkamo žemiau esančio ūglio galima formuoti naują lyderį.
Čia svarbu atskirti medžio formavimą nuo paprasto „patrumpinimo“. Kiekvienas viršūnės nukirpimas pakeičia augimo kryptį ir skatina žemiau esančių pumpurų augimą, todėl toks pjūvis turi turėti aiškų tikslą.
Jeigu riešutmedis skiepytas, visą sezoną verta stebėti, ar žemiau skiepijimo vietos neauga poskiepio ūgliai. Jie nėra tos veislės, kurią norima auginti, ir juos geriausia pašalinti dar mažus. Atžalos gali pasirodyti ir prie pat žemės ar iš šaknų.
Antrieji augimo metai – pradeda ryškėti būsima laja
Antrą sezoną jau galima geriau įvertinti, ar pasirinktas lyderis iš tiesų formuoja tiesų kamieną. Jeigu jis sveikas ir auga tinkamai, jo nereikia kasmet trumpinti vien todėl, kad „atėjo genėjimo metas“.
Šiuo laikotarpiu pradeda ryškėti ir kandidatai į pagrindines karkasines šakas. Graikiniams riešutmedžiams dažnai taikoma modifikuoto centrinio lyderio sistema: pirmuosius metus išlaikomas dominuojantis vertikalus kamienas, o aplink jį palaipsniui pasirenkamos kelios stiprios šoninės šakos.
Geriausios būsimos karkasinės šakos neturėtų visos prasidėti iš vieno kamieno taško. Geriau, kai jos išsidėsčiusios skirtingomis kryptimis aplink kamieną ir yra šiek tiek nutolusios viena nuo kitos vertikaliai. Tokia konstrukcija tvirtesnė už „šluotą“, kurioje keli stambūs kamienai prasideda beveik viename aukštyje.
Svarbus ir šakos prisitvirtinimo kampas. Labai siauru kampu beveik vertikaliai augantis ūglis dažniau konkuruoja su centriniu lyderiu ir gali turėti silpnesnę jungtį su kamienu. Plačiau, maždaug įstrižai nuo kamieno augančios šakos paprastai formuoja tvirtesnę struktūrą.
Tačiau nereikėtų vienu metu pašalinti visko, kas nepateko į galutinį planą. Jaunam medžiui dalis mažesnių šoninių šakelių gali būti naudinga dar kurį laiką – jos augina lapus, padeda storėti kamienui ir užstoja jo paviršių nuo stiprios saulės.
Trečiasis sezonas – svarbiau struktūra, o ne medžio aukštis
Trejų metų graikinių riešutmedžių dydis gali labai skirtis. Vienas medis derlingoje, pakankamai drėgnoje vietoje gali būti kelis kartus didesnis už tokio pat amžiaus riešutmedį, kuris sunkiai įsitvirtino po persodinimo. Todėl vien pagal aukštį spręsti, ar medis „auga teisingai“, nereikėtų.
Trečiaisiais metais geriau žiūrėti į konstrukciją: ar išliko vienas pagrindinis lyderis, ar nėra stambių konkurentų, ar būsimos karkasinės šakos pasiskirsčiusios aplink kamieną ir ar tarp jų lieka vietos.
Jeigu pagrindinė viršūnė auga taisyklingai, automatiškai jos trumpinti nereikia. Modifikuoto lyderio sistemoje centrinio kamieno dominavimas vėliau gali būti sumažintas, tačiau tai daroma tada, kai jau susiformavusi pagrindinių šakų sistema, o ne vien todėl, kad medis pasiekė trečius metus.
Apatinių pagrindinių šakų aukštis priklauso nuo to, kaip bus naudojama erdvė po medžiu. Kieme, kuriame po riešutmedžiu bus vaikštoma ar pjaunama veja, lają patogiau pradėti aukščiau. Dideliame sklype, kur po medžiu niekam nereikia pravažiuoti, galima palikti žemesnę lajos pradžią.
Žemai ant kamieno augančių laikinų šakų nereikia pašalinti visų iš karto. Jos gali padėti kamienui storėti. Medžiui augant tokias šakas palaipsniui sutrumpinama arba pašalinama, kol pasiekiamas norimas švaraus kamieno aukštis.
Laipsniškumas šiuo atveju svarbus. Jei jaunas medis per vieną sezoną netenka didelės dalies lapijos, sumažėja jo fotosintetinantis paviršius, o stiprus genėjimas gali paskatinti intensyvų naujų vertikalių ūglių augimą.
Laikinos šakos nėra klaida
Formuojant graikinį riešutmedį nebūtina nuo pat pradžių siekti visiškai pliko tiesaus kamieno. Nedidelės šoninės šakos, kurios ateityje nebus lajos karkaso dalis, jaunam medžiui kurį laiką gali būti naudingos.
Jos padeda auginti kamieno skersmenį ir dalinai apsaugo jauną žievę nuo intensyvios saulės. Profesionaliuose riešutmedžių formavimo modeliuose taip pat gali būti laikinai paliekami silpnesni ūgliai kamieno storėjimui ir šešėliavimui, o vėliau jie pašalinami.
Laikina šaka neturi tapti antru lyderiu. Jei ji pradeda sparčiai storėti, kyla beveik vertikaliai arba artėja prie pagrindinio kamieno storio, ją geriau sutrumpinti ar pašalinti anksčiau, kol pjūvis nedidelis.
Kaip teisingai pašalinti šaką?
Šakos nereikėtų nupjauti lygiai su kamienu. Jos pagrinde yra šakos apykaklė – šiek tiek pastorėję audiniai, svarbūs natūraliam žaizdos užsidarymo procesui. Pjūvis atliekamas iš karto už šios zonos.
Taip pat nereikėtų palikti ilgo kelmelio. Jis nepadeda medžiui gyti ir vėliau gali nudžiūti. Tinkamas pjūvis yra tarp šių dviejų kraštutinumų: ne per arti kamieno, bet ir be ilgo likusio stuobrelio.
Stambesnę šaką reikia pjauti keliais etapais, kad jos svoris paskutinę akimirką nenuplėštų žievės nuo kamieno. Pirmas dalinis pjūvis atliekamas iš apačios, toliau nuo kamieno, po to šaka nupjaunama iš viršaus, o likusi trumpa dalis pašalinama galutiniu pjūviu ties šakos apykakle.
Sodo tepalo ar žaizdų dažų ant įprasto genėjimo pjūvio tepti paprastai nereikia. Medis pats formuoja apsauginį audinį, o svarbiausia yra teisingai atliktas, kuo mažesnis pjūvis tinkamu metų laiku.
Kaip pasirinkti būsimas pagrindines šakas?
Jaunam riešutmedžiui palaipsniui atrenkamos kelios šakos, kurios ateityje taps pagrindiniu lajos karkasu. Profesionaliuose soduose dažnai formuojamos trys–penkios ar kelios papildomos pagrindinės šakos, tačiau namų sode svarbiau ne tikslus skaičius, o jų kokybė ir išsidėstymas.
Gera pagrindinė šaka turėtų būti sveika, tvirtai prisitvirtinusi prie kamieno, augti tinkama kryptimi ir turėti pakankamai erdvės tolesniam vystymuisi. Geriau, kai pagrindinės šakos pasiskirsčiusios aplink kamieną, o ne visos nukreiptos į vieną pusę.
Venkite situacijos, kai kelios būsimos stambios šakos prasideda praktiškai tame pačiame aukštyje. Medžiui storėjant jos konkuruoja dėl vietos ir gali formuoti silpnesnes jungtis.
Šakų nereikia išdėlioti matematiškai tobulai. Medis nėra konstrukcinis brėžinys. Pakanka siekti subalansuotos lajos, kurioje nėra aiškių konstrukcinių problemų ir viena medžio pusė nėra perkrauta stambiomis šakomis.
Ką daryti, jei pagrindinė viršūnė nulūžo?
Jauno riešutmedžio viršūnę gali nulaužti vėjas, sniegas, gyvūnai ar mechaninis pažeidimas. Tai nereiškia, kad medį reikia išrauti. Iš aukščiausiai tinkamoje vietoje augančio stipraus ūglio galima suformuoti naują centrinį lyderį.
Pasirinktas ūglis, jei reikia, pririšamas prie atramos vertikalia kryptimi, o šalia esantys stiprūs konkurentai pašalinami arba sutrumpinami. Per vieną sezoną naujas lyderis dažnai gali gana gerai perimti prarastos viršūnės funkciją.
Svarbiausia nepalikti kelių vienodo stiprumo pakaitinių viršūnių tikintis, kad medis vėliau „pats pasirinks“. Kuo ilgiau jos auga kartu, tuo didesni pjūviai bus reikalingi vėliau.
Ketvirti–šešti metai – genėjimo turėtų mažėti
Jeigu pirmuosius kelerius metus medis buvo formuojamas nuosekliai, vėliau pjūvių turėtų reikėti vis mažiau. Iki šio etapo jau turėtų būti aiškus kamienas ir pagrindinių karkasinių šakų sistema.
Dabar pirmiausia šalinamos pažeistos, nudžiūvusios, viena į kitą besitrinančios arba akivaizdžiai konstrukciškai netinkamos šakos. Taip pat kontroliuojami stiprūs vertikalūs konkurentai, jeigu jie pradeda formuoti antrą lygiavertę viršūnę.
Nereikėtų kiekvienais metais intensyviai retinti lajos vien todėl, kad šakų daugėja. Graikinis riešutmedis natūraliai formuoja didelę lają, o stipraus genėjimo jis netoleruoja taip gerai, kad būtų prasminga nuolat bandyti išlaikyti jį mažo dekoratyvinio medelio dydžio.
Jeigu sklype nėra vietos suaugusiam riešutmedžiui, problemą geriau spręsti dar prieš sodinant – pasirinkti tinkamesnę vietą ar mažesnio augumo veislę, o ne planuoti visą medžio gyvenimą nuolat stipriai trumpinti jo lają.
Dažniausios jauno riešutmedžio formavimo klaidos
Viena dažniausių klaidų – pjauti per daug ir per anksti. Jaunam medžiui lapai reikalingi šaknims ir kamienui auginti, todėl formavimas turėtų būti kryptingas, o ne paremtas noru palikti tik kelias „gražias“ šakas.
- paliekami du ar daugiau vienodo stiprumo centrinių lyderių;
- visos apatinės šakos pašalinamos iš karto, stipriai nuplikant jauną kamieną;
- viršūnė trumpinama kasmet be aiškaus formavimo tikslo;
- paliekami ilgi kelmeliai arba šakos nupjaunamos lygiai su kamienu;
- leidžiama kelioms stambioms karkasinėms šakoms prasidėti praktiškai viename taške;
- planuotas genėjimas atliekamas vėlyvą žiemą ar ankstyvą pavasarį, kai riešutmedis ypač linkęs leisti sultis;
- stengiamasi didelį riešutmedį nuolat išlaikyti mažą stipriu genėjimu.
Gerai suformuotas riešutmedis vėliau genimas minimaliai
Pirmųjų metų formavimo tikslas yra ne sukurti idealiai simetrišką medį, o išvengti konstrukcinių problemų, kurias vėliau tektų taisyti dideliais pjūviais. Vienas tvirtas lyderis, palaipsniui parinktos pagrindinės šakos ir laiku pašalinti konkurentai yra gerokai svarbiau už smulkų kiekvieno ūglio trumpinimą.
Kai pagrindinė lajos struktūra suformuota, graikinio riešutmedžio genėjimo poreikis gerokai sumažėja. Vėliau daugiausia šalinama tai, kas nudžiūvo, buvo pažeista, kryžiuojasi arba akivaizdžiai silpnina medžio konstrukciją.
Toks požiūris leidžia riešutmedžiui augti pagal jo natūralią formą, tačiau svarbiausiose vietose augimą pakoreguoja tada, kai tai dar galima padaryti mažu pjūviu. Būtent dėl to jaunų medžių formavimas yra vertingesnis už bandymą vėliau pertvarkyti jau subrendusio riešutmedžio lają.
Šaltiniai
- Royal Horticultural Society – graikinių riešutmedžių auginimas, genėjimas ir tinkamas genėjimo laikas
- Oregon State University Extension – jaunų graikinių riešutmedžių formavimas ir modifikuoto centrinio lyderio sistema
- University of California IPM – jaunų riešutmedžių formavimo principai
- Royal Horticultural Society – sulčių tekėjimas iš riešutmedžių genėjimo pjūvių
